Pakalnučių metai

Skaitau leidyklos anotaciją ir susimąstau - ką reiškia „nepranoktas debiutas“. Ar tai, kad niekas iki šiol nesugebėjo debiutuoti taip gerai, kaip tai savo laiku padarė Jurga Ivanauskaitė? Ar - kad jos pačios vėlesni kūriniai taip ir nesugebėjo pranokti debiutinių novelių? Klausimai tebūnie retoriniai.

Taigi, apie knygą. Trumpučiai tekstukai, kuriuose galima įžvelgti tam tikrus pasikartojančius motyvus. Gal tyčia, gal „tai kažkas iš pasąmonės“. Pavadinkime juos paprastai - 3 M. Tai Meilė, Muzika ir Mirtis.

Pastebėkime. Autorės novelių herojai veik visi iki vieno yra įsimylėję. Dažnai - nelaimingai. O jei laimingai - galų gale paaiškėja, kad visvien — nelaimingai.

Jie „pasinešę ant muzikos“. Visko čia yra, ir klasikos, ir popso. Pink Floyd, The Beatles ir Bachas. Muzika skamba fone arba vaidina pagrindinį vaidmenį. Bet ji yra. Visada kažkur netoliese.

Ir paskutinė M — Mirtis. Gal nugalabyti nors vieną kūrinio veikėją buvo anuomet madinga, gal šiaip autorei buvo užėjęs koks maniakinės depresijos priepuolis — neaišku, kas būtent privertė autorę taip negailestingai elgtis su savo kūrinių personažais. Mirties būdai pasirenkami itin netradiciniai. Vieni subadomi pakalnučių, kiti nukraujuoja po sparnų amputacijos.

Kvepia absurdu, šiek tiek charmsiškomis nuotaikomis, bet skaitosi itin maloniai.