Pagonių poteriai

Vienos knygos susilaukia ne tik skaitytojų, bet ir kritikų dėmesio. Apie jas rašo recenzijas, nuomonėmis ir įspūdžiais dalinamasi susibūrimuose. Kitos jo visiškai negauna. Atrodo, kad vos išvydusias dienos šviesą, jas jau visi pamiršo. Kas tai lemia? Gal tai, kad dabar kuria kiekvienas, kas tik gali? Ne visa kūryba pasiekia respublikinę spaudą. Daug eilėraščių, apsakymų, vaizdelių lieka tik rajoniniuose laikraščiuose. Tokius kūrėjus vadina kaimo poetais , o apie jų išleistas knygeles dažniausiai žino tik giminės, draugai, kolegos.

Prieš kelerius metus pasirodė Mariaus Glinsko eilėraščių ir miniatiūrų knygelė „Pagonių poteriai“ (Kėdainiai, 2003). Tai jau antroji žurnalisto poezijos knyga, pirmoji — „Atminties nendrė“ (Šiauliai, 1993), tačiau apie jas šnekėta nedaug, tik tiek, kiek sau leido kalbėti rajoninė spauda apie vietinį kūrėją.

M. Glinskas gimė 1950 metais Strebeikiuose (Jonavos raj.). Pagal gimimo metus jį būtų galima priskirti Viduriniajai kartai, o pagal pirmosios knygos publikacijos laiką — antrajai kartos bangai. Šios bangos poetų lyrikoje „aš“ nebetenka asmeniškumo, kuriamos universalios visiems žmonėms situacijos, naujai permąstomos Biblijos tiesos, atsigręžiama į Baltų kultūrą ir istoriją. Daug dėmesio skiriama individualiai patirčiai.

„Pagonių poteriai“ turi šios kartos poetų lyrikai būdingų bruožų (dėmesys individualumui, naujai interpretuojamos Biblija, baltiškoji istorija ir mitologija), tačiau nemažai ir savitumo. Knygą į rankas paimti skatina intriguojantis pavadinimas, savy slepiantis paradoksą: juk pagonys poterių nekalba. Jis ir šiuolaikiškas, ir paslaptingas. Šiomis dienomis vis dažniau nusigręžiama nuo Dievo, ieškoma naujų stabukų (valdžios, pinigų). Leidinio pavadinimas ne tik nutiesia tiltą tarp pagoniškos praeities ir krikščioniškos dabarties, bet ir vilioja šiuolaikiškumu: juk dažnai tenka išgirsti, kad dabar visi mes pagonys ir naujiems dievams poteriaujam.

Vizualiai knyga padalinta į du skyrius. Viename — eilėraščiai, kitame — miniatiūros, tačiau juos abu sieja tos pačios temos: lyrinis žmogus tarsi klajūnas keliauja per skirtingus amžius, kultūras, ieškodamas jam svarbių vertybių — artumo, šilumos, supratimo — tačiau šiame susvetimėjusiame pasaulyje gali paguosti tik prisiminimai. Apskritai atminties tema svarbi M. Glinsko lyrikoje. Jau „Atminties nendrėje“ lyrinis aš ieškojo prasmės gyvenime: „<...> Neaišku, dėl ko gyventi, / vaikams ką pasiūlyt“ („Atminties nendrė“, p. 5). Savuosius prisiminimus ir lūkesčius siejo su tautos atmintimi, gimtinėje įleistomis šaknimis:

  „Nedaug tokių dienų, jas ant pirštų gali suskaičiuoti,
  Kada po ilgos kelionės autobusais, mintimis ir sapnais
  Sugrįžti tenai, kur kadaise buvai užaugintas. <...>
  Čia tiek daug poezijos, tik tercinomis niekas nesišneka <...>“ („Atminties nendrė“, p. 44).

Po dešimtmečio išleistoje knygoje „Pagonių poteriai“ plėtojamos tos pačios temos, tačiau dabar prisiminimai nėra tokie šviesūs, jaučiama vienatvė, netektis, išsiskyrimo skausmas, žmonės susvetimėję, nebemoka bendrauti, kiekvienam rūpi tik savos bėdos, tačiau, kad ir kokie jie būtų, jų kaip ir nendrių išrauti negali. Lyrinis žmogus — kosmopolitas. Ieškodamas savo vietos žemėje, tapatinasi su įvairių kultūrų asmenybėmis ar literatūriniais herojais: Jėzumi („kiek atodūsių reikia Alyvų kalne, / kad paneštumei savo naštą“, p. 14), Odisėju („metu inkarą prie svaigios pragarmės / ir kažin ar besugrįšiu Itakėn“, p. 15) ir kt. Eilėraščiuose subtiliai supinama kasdienė buitis ir kultūros paveldas. Knygos pavadinime nutiestas tiltas per laiką (nuo praeities į dabartį) per eilėraščius išsiplečia į erdvę (Lietuva — pasaulis).

Palyginus abi knygas, iškart matosi, kad antrojoje poezija išsilaisvina iš sintaksės gniaužtų, todėl kalba srauni, mintys nesuvaržytos. Tarsi žaisdamas poetas derina panašiai skambančius žodžius: „pelai — Pelasa — pelynai — pelėdos“, „<...> ir todėl / suklūstu: ar nesi suklastota“. Tad kartais dėl šios žaismės eilėraščiai skamba tarsi liaudiški užkalbėjimai, kartais kyla nuostaba, nes sugretinami visiškai skirtingi dalykai. Tada paaiškėja, kad knygos pavadinimas itin taiklus. Jis ne tik kelia susidomėjimą, bet ir atitinka vidinį knygos turinį: lyg iš amžių glūdumos atėjusius užkalbėjimus šnabždėtų šiuolaikinis žmogus. Kalbant apie kūrinių formą, posmeliai dažniausiai trieiliai ar ketureiliai, tačiau neretai poetas eksperimentuoja, sulaužo įprastą eilutę ar jų skaičių posmelyje. Eilėraščio „Atminties upė“ forma primena putą raibuliuojančioje srovėje, „Žaidžiantieji“  ir „Nutolstantis“ panašūs į laiptų pakopas. 

Atrodo, jog knygai netrūksta nieko, nei gilumo, nei originalumo, nei žaidybiškumo, nei sklandžios skambios suprantamos kalbos, kuri šių dienų lyrikoje retas svečias, tačiau ji taip ir nesusilaukė didesnio visuomenės dėmesio. Gal tai pasikeis. Juk deimančiukai net tarp kaimiškų šiaudų žiba.