Oskaras ir ponia Rožė

Kaip ir akmenys žemėje, taip ir literatūroje knygos yra nepaprastai skirtingos. Vienos analizuoja jausmus, kitos gyvenimo raidą, trečios santykius ir norą gyventi ir būtent apie tai yra Eric-Emanuel Schmitt knyga „Oskaras ir ponia Rožė“. Ji atskleidžia santykius tarp vaiko, sergančio vėžiu, ir jį supančių žmonių, bei norą gyventi.

Ryškiausi šios knygos veikėjai – Oskaras, dešimtmetis berniukas, sergantis vėžiu, ponia Rožė, su kuria berniukas susipažino savo antruosiuose namuose – ligoninėje, ir Dievas, vaizdžiai nepasirodantis, bet nuveikiantis labai daug. Beje, jei ne rožinė dama, Dievas šioje istorijoje nebūtų palikęs savo pėdsako. Ponia Rožė išmokė berniuką Dievu tikėti ir pasitikėti, todėl. Kuomet Rožė patarė, Oskaras pradėjo rašyti laiškus Dievui, kuriuose atsispindėjo visi berniuko jausmai ir nauja patirtis. Taigi, kaip tikriausiai jau supratote, ši knyga visą istoriją papasakoja laiškais, kuriuos rašė dešimtmetis Dievui.

Laiškuose berniukas galėdavo prašyti vieno noro ir kuomet išsipildė tas, kuriuo jis geidė sužinoti, ar mirs, Oskaras ėmė nekęsti tėvų už baimę pasakyti jam tiesą. Manau, jis jautėsi panašiai kaip Sofoklio istorijoje sūnus, kuris pyko ant tėvo už tai, kad pastarasis norėjo nužudyti Antigonę, bet grįžkime prie Oskaro. Po to, kai berniukas sužinojo, kad jis mirs, viskas pasikeitė ir Oskaras pradėjo gyventi pagal legendą, kurioje viena diena reiškia dešimt metų, tam, kad per likusias dvylika dienų jis išgyventų visus
žmogaus gyvenimo etapus. Kiekvienas etapas buvo savotiškai žavus. Vaikystė paika kaip knygoje „Pepė Ilgakojinė“, kurios
metu jis stengėsi pažinti pasaulį ir naudotis visais jo malonumais. Paauglystė sunki ir pilna meilės audrų, kuomet jis ieškojo kelio į savo mylimosios širdį. Jis išgyveno net vestuves! Vienas iš įdomesnių knygos momentų, kada jis įsivaikina ponią Rožę, o tai atskleidžia ypatingą jų ryšį. Na, ir žinoma, koks gyvenimas gali būti be santykių krizių ir sunkio senatvės? Visa tai atveria begalinį dešimtmečio norą gyventi ir jo amžiui nebūdingą susitaikymą su situacija. Jei žmogus sugeba perimti visą šią patirtį, tai ši knygą tarsi dovana pasauliui, sauganti visus begalę jausmų ir išgyvenimų.

Viena iš gražiausių išgyvenimų šioje knygoje – susitaikymas su tėvais. Ponia Rožė jam atveria akis, kad ne jis vienas mirs, kad taip atsitiks visiems ir kuomet jis ištarė žodžius tėvams: „Atleiskit, aš nemaniau, kad ir jūs mirsit..“, visa knyga tarsi nušvinta, nes ji įrodė, kad atleisti mes galime ir turime visi visiems. Ko gero, mes visi suprantame, kad viskam yra galas. Šios knygos galas beprotiškai skaudus, tarsi štampas istoriją užbaigia berniuko mirtis. Paskutinį knygos laišką vietoj berniuko parašo ponia Rožė, kuriame išliejami skausmas ir padėka už tai, kad ji pažino Oskarą.

Taigi, ši knyga – tai tarsi vieneri metai, pilni nuostabių ir skaudžių dalykų. Ji tarsi Jobo istorija – pilna sunkumų, skausmo, bet visąlaik išliko su tikėjimu. „Oskaras ir ponia Rožė“ į kiekvieną jautrią širdį įneš tikėjimo ir gyvenimo troškimo.