Ornitologė

Romanas vadinasi „Ornitologė“. Tai pagrindinės veikėjos Reingard Drostės profesija. Paukščiams knygoje skiriama iš tikrųjų nemažai dėmesio. Sniegenų, strazdų, zylių, žuvėdrų, kikilių, kregždžių pasaulis 30-metei ornitologijos profesorei daug mielesnis ir suprantamesnis nei žmonių. Reingard save apibūdina kaip keistą paukštį, apie meilę žinančią daugiau iš kino filmų, gyvenančią su mama viloje, pilnoje senų baldų ir antikvarinių daiktų, knygų ir gėlių. „Žinau,-prisipažįsta ji,- mergina, pakrikštyta Reingard vardu, niekada negali tikėtis sėkmingo gyvenimo starto.” Veikėja mano, kad kūdikystėje turbūt buvusi sukeista, todėl tarsi gyvenanti ne savo
gyvenimą, tarsi „tamsiaodis gegužiukas tarp šviesiaodžių žmonių“.

Iš ramaus lizdelio ją iškrapšto energingoji draugė vertėja Ursula, pasiūliusi drauge vykti į egzotiškąsias Azorų salas. Šioje išvykoje pildosi ilgai brandinta meilės nuojauta. Reingard išsineria iš bjauriojo ančiuko plunksnų ir baigia gyventi tik kitų laime. Ji
siekia karjeros, pakeičia stilių ir ...myli. Gal tai nulėmė ir akistata su nusikaltėliu, kai reikėjo iš tikrųjų pakovoti dėl gyvenimo, kuris atrodė banalus ir vienodas...
Tai nėra tik meilės romanas. Pirmiausia todėl, kad jis nesaldus. Kaip ir paukščio sparnų mostas, pasakojimas lengvas ir grakštus. Reingard (pasakojama pirmu asmeniu) stebina savistaba, sąmoju, svajingumu ir ironija. Gamtos aprašymai gana poetiški.

Pasakojimą apie šiuolaikinę vokietę įrėmina istorija apie Meiseno manufaktūros dailininką Noa, išgyvenantį meilę poniai Löwenfick. 1732 metais jos užsakymu jis ant pietų servizo išpiešia meldais apžėlusį krantą, upokšnį su vėžiais, žuvytėmis ir gulbėmis bei undinę su mylimosios akimis... Tą patį servizą, kuris dabar stovi Reingard
mamos svetainėje. Žiūrėdama į jį, santūrioji „paukštukė” jaučia tikro jausmo šilumą, spinduliuojančią iš praeities...

Nors nėra tokių terminų, romaną pavadinčiau vasarišku(puikus pasirinkimas paplūdimiui) ir moterišku (gali skaityti ir vyrai, kurie nesibodi subtiliu skaitymu tarp eilučių).