Orla ir kitos novelės

G. de Maupassant’as Lietuvoje, ko gero, labiausiai žinomas kaip stambiosios prozos atstovas – romanų „Mont Oriolis“, „Stipri kaip mirtis“, „Vieno gyvenimo istorija“ ir kt. autorius. Jis ir pats į gyvenimo pabaigą romaną pripažino bene vieninteliu dėmesio ir rašytojo pastangų vertu žanru (tam nemažą įtaką turėjo G. Flaubert’o kūryba) ir sakė nebesiterliosiąs su tokiu menkniekiu kaip novelė.

Tačiau būtent novelė G. de Maupassant’o kūryboje (o ją sudaro romanai, pasakos, kelionių aprašymai, poezija, dienoraščiai, laiškai etc.) užima išskirtinę vietą ir, manyčiau, daugeliui skaitytojų jis įdomus būtent kaip mažosios, o ne „didžiosios“ prozos atstovas. Kaip rašė V. Kukulas, novelė – toks žanras, kuriam reikia „romano struktūros“ ir „eilėraščio gelmės, slapties“ („Metai“, 2008, Nr. 8–9). G. de Maupassant’o novelės struktūriškai nepriekaištingos, primenančios miniatiūrinį romaną su tiksliai pavaizduota aplinka, įsimenančiais charakteriais ir neretai – netikėta atomazga, tuo elektros šoku, kuris turėtų supurtyti kiekvieną novelę ir, aišku, jos skaitytoją. (Jeigu pastarasis nėra pratęs prie ilgų apsakymų, kuriuose šnekama apie rūką, pievas, ilgą žiūrėjimą pro langą, tai tokie apsakymai ne sukrės, o paprasčiausiai užmigdys, – aišku, tai irgi nėra blogai, ypač jei skaitytojas serga nemiga.) G. de Maupassant’as – stebinantis autorius; savo mažojoje prozoje jis sugebėjo supriešinti juokingus ir siaubingus dalykus, liūdnąją gyvenimo kaukę atsukti komiškąja puse. Vienaip perskaitai „Ponios Teljė namus“, kitaip – „Išsigimėlių motiną“ ar „Tėvą Amablį“ („Mažoji Rok“, 1971, vertė A. Churginas). Tačiau kiekvienoje užgaus, sukrės, palytės toji magnetizuojanti slaptis, be kurios novelė – ne novelė.

„Orla ir kitos novelės“ apstulbino ne tik turiniu, bet ir puošnia išvaizda. Raudoni aksominiai viršeliai – kaip raktas į G. de Maupassant’o damų buduarus ir aistringą paties rašytojo gyvenimą. Antra vertus, tai ir savotiška „raudonosios mirties kaukė“ (E. A. Poe parašė novelę tokiu pavadinimu), liudijanti, kad už ugningos aistros slypi negalia, beprotybė, nykimas. Žinant rašytojo biografijos faktus (jis vadintas „erotikos apsėstuoju“ ir labai mylėjęs moteris, vėliau susirgo sifiliu, išprotėjo ir nusižudė), novelę „Orla“ galima skaityti ne tik kaip fantastinį, išgalvotą, taigi – „negyvenimišką“ ir netrikdantį kūrinį, bet ir kaip kraupią pamišimo istoriją. Autorius rašo, kad nematomoji Orla atplaukė baltu brazilų tristiebiu kaip paslaptinga Amazonės selvų būtybė – taigi „mechaniškai“ įsibrovė į herojaus gyvenimą. Tačiau Orlą galima suvokti ir kaip paties herojaus iškreiptą „aš“, kaip atsiskiriantį nuo kūno protą, gal net – sielą (įspūdingas epizodas, kai herojus bando pamatyti Orlą veidrodyje). Supratęs, kad Orla – tobulesnė už žmogų būtybė, kuriai duota pamatyti ir suvokti tai, ko neįstengia žmogaus protas, bekūnė būtybė, nekamuojama aistrų naštos, herojus ryžtasi nusižudyti. Taip šioje novelėje išreiškiamas žmogaus, kuris suvokia nesąs dominuojanti evoliucijos grandis, protestas.

Tačiau novelių, kurias būtų galima pavadinti „siaubingomis“, šiame rinkinyje nėra daug. Iš dalies tokia pavadinčiau „Meilę“ – dėl meistriškai pavaizduoto pirmapradžio pelkių stingulio, šalčio, inercijos – ir „Užeigą“, šiek tiek panašią į „Orlą“. „Užeigoje“ kalnuose žiemojantis piemuo išprotėja, nes jam vaidenasi išėjusio medžioti ir pražuvusio draugo siela, besiblaškanti po sniegynus su vėju, sniegu, šuns kauksmu. Kai šiuolaikinėje literatūroje prisiskaitai įmantriausių pamišimo variantų, G. de Maupassant’as net nuvilia – dėl tokio nieko išeiti iš proto! Juk tas piemuo visiškai nekaltas dėl draugo mirties. Būtų ėjęs ieškoti, gal net radęs, bet... gamta buvo prieš jį. Gamtos atšiaurumas, kalnų vienatvė, žiemos šaltis, išnykimo siaubas. Ar visa tai iškenčiama? Gal tai gali ištverti Orla, bet ne žmogus? Štai paskutinis novelės sakinys: „Jaunoji Hauzer [viena iš moterų, radusių piemenį – R. Š.] vos nenumirė tą vasarą nuo kažkokios sekinamos ligos, kurios kaltininku buvo nutarta esant šaltį kalnuose.“ Jei perskaitysite novelę nuo pradžios, pamatysite, kokią stulbinančią prasmę šie paprasti žodžiai suteikia visam kūriniui.

O daugelis rinkinio novelių yra skirtos ne kam kitam, kaip skaitymo malonumui. Ar tai būtų „Velnias“, ar „Trijų karalių vakarienė“, ar „Juozapas“. Visur išsiskleidžia žmogaus gyvenimo paradoksai, perteikti su humoru ir švelniu kartėliu, kuris toli nuo sarkazmo ir dar toliau – nuo moralizavimo ar didaktikos.