Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Orfėjas mokėjo lietuviškai

Orfėjas mokėjo lietuviškai Pre-tekstas. Per Marijaus Šidlausko knygos sutiktuves šių metų knygų mugėje sakiau: visų pakraipų kritikai, būkim solidarūs! Laikas mums vaduotis iš primetamo menkavertiškumo jausmo, permanentinės krizės kaltininkų vaidmens. Iš visų pusių girdėti: kritika sutrikusi, pavargusi, komplimentinė, nuobodi, pametusi kriterijus… Ir dabar provokatyviai kartoju: nesam tokie bejėgiai, skaitom, vertinam, rašom ir leidžiam knygas. Vien šį pavasarį beveik kartu su M. Šidlausko „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ pasirodė Loretos Jakonytės studija „Rašytojo socialumas“, Ritos Tūtlytės „Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita“, kolektyvinis straipsnių rinkinys „Icchokas Meras: žinomas ir nežinomas meistras“, Ingos Vaičekauskaitės šiuolaikinių latvių ir lietuvių romanų lyginamoji analizė ir kt. Periodikoje kritikos yra ir šmaikščios, ir akademinės, ir anoniminės avangardinės. Pasirinkti ir apsispręsti – frazė svarbi ne tik perintrepretuojant Vincą Kudirką. Tai profesinės laikysenos, etinių bei estetinių kriterijų problema, aktuali kiekvienam dabarties kritikui. Štai Algimantas Bučys apsisprendė būti laisvas, neakademiškas literatūros gurmanas, nors sovietmečiu stovėjo sociologinio metodo sargyboje. M. Šidlauskas yra apsisprendęs atstovauti naujajam socialumui ir pastoviam vertybiniam kanonui. Castor&Pollux apsisprendę būti superkritiški visiems tekstams, išskyrus avangardinius. Visiems kritikams galioja ta pati nuostata – kad vertinimai neprasilenktų su verte.

Kuo naujas naujasis socialumas? Skaitant M. Šidlauską, nekyla kritikos prasmės klausimas, tiesiog patraukia gyvas santykis su tyrinėjamu objektu, nesvarbu, kokio laikotarpio ar kalibro jis būtų. Programinis straipsnis „Naujasis socialumas“ pristato tyrinėtojo metodologines nuostatas – sieti rašytojo kūrybą su gyvenamuoju laiku, sociokultūriniais kontekstais, o ne nagrinėti kaip imanentišką reiškinį. Socialumas „naujasis“ todėl, kad senasis nusibaigė kartu su sovietmečiu, o septyniolika nepriklausomybės metų – pakankamas laikas ne tik atsisveikinti su jo recidyvais, bet ir pasiilgti kitokių socialumo koncepcijų. Literatūra vėl atsiduria socialinėje paradigmoje, tik jau visai kitais pagrindais. Į naujojo socialumo (ne tiek kovingo, kiek mąslaus) sampratą įeina tokios sąvokos, kaip socialiai konstruojamos tikrovės, intersubjektyvumas, dialogiškumas, skaitytojų lūkesčių horizontas, interpretacinės bendruomenės, literatūros laukas, pripažinimas, populiarumas ir pan., taip pat ir naujas interesas studijuoti, „kaip konkrečioje visuomenėje formavosi konkrečios skaitymo ir rašymo praktikos“ (p. 20). Beje, tai kol kas vienintelis Lietuvoje rimtas bandymas „skaitytis su skaitytoju“. Nepaneigiami individo ir sociumo ryšiai atsiskleidžia turbūt geriausiame M. Šidlausko knygos straipsnyje „Poetas ir jo aura“, jame aštriais analizės instrumentais atliekama Henriko Radausko mito („hermetiškas estetas“) sociologinė genezė. H. Radausko kūrybos pavyzdžiu įtikinamai parodomi meno autonomiškumo idėjos paradoksai.

Dreifuoja bailiai ir epigonai. Dominuojanti sociologinė žiūra išlaikoma daugelyje M. Šidlausko darbų, bet teorinių premisų apibrėžtys neįkyrios ir adresatui nespecialistui nėmaž netrukdo. Skaityti įdomu, tekstai gyvi, akademizmas gražiai koreliuoja su aktualiąja kritika. Labiausiai – jo rašyme, bent man imponuoja asmenybinis pradas, t. y. tai, kas lieka išsinėrus iš bet kokios metodologijos – tiesiog kritiko talentas, suinteresuotumas, kibus žodis. Geras kritikas geba išsaugoti meno kūrinio koherentiškumą ir operuoti istoriniu kontekstu, prisiima savarankiškus vertybinius orientyrus. Turi poziciją, ją gina, neina su konjunktūra ir nedainuoja klišėmis, t. y. „nedreifuoja“. Ir pats yra priešsrovinis, ir gerbia panašius į save. Tie pasroviniai būna arba nuobodūs iš prigimties, arba nykūs prisitaikėliai. Gaila, kad į šį kritikos leidinį nepakliuvo smagus straipsnis apie priešsrovinį poetą avangardistą Salį Šemerį „Išsiūbuotas literatūros ir jūros“ (S. Šemerio poezijos rinkinio „Pojūčių pėdsakai“ įvadas, 1994). Įsidėmėtina, kad M. Šidlausko priešsroviškumo pasaulėvaizdį grindžia konstruktyvi orientacija į savo kultūros pilnatvę ir tęstinumą: „Eksponuoti ir demonizuoti kultūros bergždumą, kai ir aklas mato, kad kultūrai niekaip nepavyksta apvaisinti politinio, ekonominio ir socialinio šalies kūno, todėl šis tolydžio karščiuoja, kliedi, nyksta ir žudosi – sutikime, tai ne garbingas yrimasis prieš srovę, o veikiau dvigubas dreifavimas“ (p. 91).

M. Šidlauskas labiausiai imponuoja tuo, kad ieškoti gyvybingos autentikos tyrinėjant literatūrą jam svarbiau už bet kokius metodo grynumus ar laiko madas. Ir iš savęs, ir iš kitų reikalaujama sukurti kritinės refleksijos atstumą ir naujas metodologijas ne automatiškai perkelti, bet organiškai įšaknydinti lietuviškoje medžiagoje (už tokio savarankiško gesto stygių kritikuojama Artūro Tereškino studija „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“). Perdėm „fukoizuotoje“ Lietuvoje drąsu teigti: „Nepamirškim, kad Foucault mirė 1984-aisiais, o nuo to laiko pasaulis nestovėjo vietoje“ (p. 58). A. Tereškinas savo studijoje azartiškai manipuliuoja naująja retorika, o M. Šidlauskas kandžiomis frazėmis apnuogina tos retorikos perteklių ir teorinio snobizmo apraiškas.

Apie kanonus. Ir literatūros istoriko, ir teoretiko kompetenciją liudija straipsnio „Medžiaga kanono bylai“ paantraštė: „Keletas teorinių svarstymų su praktiniais pastebėjimais“, ją galėtume ekstrapoliuoti ne vienam bendresnės problematikos ar stambesnio formato autoriaus darbui. Literatūros kanonas traktuojamas kaip „amžinas“ darinys, net postmodernizmas tik apverčiąs jį aukštyn kojomis, bet paneigti negalįs. „Pastaruoju dešimtmečiu įkarštis viską dekanonizuoti neatslūgsta“, – teigia kritikas, labiau vertindamas ne patį (de)kanonizavimo ritualą, o „tekstų perskaitymo kokybę“ (p. 20). Verta dėmesio užuomina: dar nesukūrėm kanono, o vis dekanonizuojam.

Literatūros istoriko pareiga verčia suaktualinti kai kuriuos klasikus, netikėtais ir elegantiškais mostais nudaužiant nuo jų dešimtmečiais lipintą „stereotipų gipsą“. Tam pasitarnauja paraliteratūriniai kontekstai – biografiniai, ideologiniai, psichologiniai, istoriniai, etc. Skaitančiajam jie visada įdomūs (mirtininkas V. Kudirka išeina pasitikti svečių pasipuošęs nauja eilute ir brilianto žiedu), kad ir kiek tokius kontekstus ignoruotų į kalbos filosofiją pasinešusios nūnai klestinčios teorijos. Kaip Albertas Zalatorius savo gyvais straipsniais prieš keliolika metų sugebėjo naujai konceptualizuoti Petro Tarulio ar Antano Vaičiulaičio palikimą, taip ir M. Šidlauskas kuria prielaidas naujoviškai A. Strazdo, V. Kudirkos ar H. Radausko recepcijai.

M. Šidlauskas pažįsta ne tik įvairius makrokultūrinius laukus (yra išvertęs iš anglų kalbos keturias svarias kultūrologinio pobūdžio studijas), bet ir subtiliai dirba mikrolygmeniu – lukštena konkretų eilėraštį. Naujasis socialumas nesumenkina grožio statuso, pripažįsta „estetinio instinkto ilgesį“. Kritikas remiasi nuojauta ir visada – estetine klausa, pats yra sąmoningas ir sąmojingas stilistas. Knygos pratarmės vaidmenį atliekanti „Preliudija“ liudija autorių esant „nakties reflektuotoją“ (tekstai daugiausia atsirandą naktį) ir turint beletristo gabumų.

Recenzijų prestižas. Aptariamoji knyga neblogai atspindi ir autoriaus kūrybinę evoliuciją, ir laisvėjantį Lietuvos intelektualinį gyvenimą (skelbiami tekstai apima 1983-2005 m. laikotarpį ir vėliau rašytieji pastebimai brandesni). Donato Saukos monografijos apie Žemaitę recenzijoje dar akivaizdi senojo socialumo samprata (juk rašiniui jau 15 metų) ir labiau adoracinis nei analitinis santykis. Nors su nuostaba teigiama, kad Ričardas Gavelis parašė „baisingai talentingą knygą” („Vilniaus pokeris“), ji vis dėlto interpretuojama pagal senstelėjusius standartus su moralinių priekabių dilgsniais. Užtat recenzuojant Vytauto P. Bložės „Noktiurnus”, dar 1991 m. išsakoma alternatyvi mintis, kad poetinės kalbos strategijos požiūriu V. P. Bložė atliko radikalesnį žygį nei Tomas Venclova „Kalbos ženklo“ inovacijomis. Nors bendrą recenzavimo padėtį kritikas apibūdina kaip situaciją, kai „analitinę recenziją išstūmė praskydusi impresija“ (p. 17), pats rašo turiningus klasikinius šio žanro opusus – tai liudija didelis trečias knygos skyrius. Kai kurios recenzijos sintetiškos ir informatyvios nelyg lakoniški straipsniai. Recenzuodamas antrą, trečią ar šeštą konkretaus poeto rinkinį, kritikas siekia naujų įžvalgų, polemizuoja su įsigalėjusiomis bendrybėmis, nes gerai pažįsta ir aptariamo poeto kūrybos visumą, ir ankstesnius jos vertinimus (Jono Strielkūno, Stasio Jonausko, Kornelijaus Platelio, Rolando Rastausko, Gintaro Grajausko ir kt). Patikimumo M. Šidlausko verdiktams suteikia sistemiškas literatūros istorijos išmanymas: jo žvilgsnis siekia nuo A. Baranausko ir A. Strazdo, kai poezijoje kalba „dar tik atranda save“ (p. 23), iki virtuoziškų V. P. Bložės, S. Gedos, Jono Juškaičio žodžio atodangų. Sakysim, kalbėdamas apie K. Platelio rinkinį „Prakalbos upei“ (1995), autorius mesteli originalią tezę, kad šia knyga „atkuriama hierarchinė mūsų literatūros nuovoka“ (p. 161), o polemizuodamas dėl kritikų sukurto J. Strielkūno „paprastumo ir suprantamumo mito“ teigia: šios poezijos „lygčiai spręsti reikėtų ir naujos kritikos formulės“ (p. 143). Kai kurie tikslūs ir apibendrinantys formulavimai tiesiog prašosi į naujos literatūros istorijos ar enciklopedijos puslapius, ypač turint galvoje, kad daugelis dabarties recenzentų nebemato atskiro kūrinio vietos literatūros sistemoje. Informatyviausias M. Šidlauskas būna tada, kai konkrečias poetines individualybes mato per tarpusavio koreliatus: „Jeigu G. Grajauskui labiausiai rūpi švarus intonavimas, frazės precizija ir vaizdo kaligrafija, tai R. Rastausko poetiką apibūdina klasicistinis formos stangrumas, gaubiantis egzistencinio skepsio turinį“ (p. 171). Retas kuris galėtų atpažinti tokius gausius intertekstinius ryšius J. Juškaičio lyrikoje: „Originalus citatų raštas – nelauktomis intonacijomis prabyla Maironio, Salomėjos Nėries ir Jono Kossu-Aleksandravičiaus žodynas, aliuzijos į Alighieri Dantę, Borisą Pasternaką ir netgi Vladą Šimkų“ (p. 128). Norint tokį citatų raštą (į)skaityti, reikia didžiulės skaitymo patirties. Neatsitiktinai Valdemaro Kukulo straipsnis, pristatantis M. Šidlauską – kritiką ir literatūrologą – vadinasi „Marijaus mąstymo horizontai“.

Kas teikia vilties? Simptomiška, kad M. Šidlausko knygą ir padėjo struktūruoti V. Kukulas, kuris pats 2004 m. startavo serijoje „Įžvalgos“ kritikos straipsnių rinkiniu „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“. M. Šidlausko „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ – antrasis šios serijos, skirtos šiuolaikinės literatūros studijoms, leidinys. V. Kukulas yra prasitaręs, kad serijoje numatomi publikuoti Rima Pociūtė, Solveiga Daugirdaitė ir kiti polemiški nedreifuojantys kritikai.
Jūratė Sprindytė
2006-10-17
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Homo liber
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą