Odė rutinai

Evaldas Jansas – garbus keturiasdešimtmetis. Evaldas Jansas – neprognozuojamo charakterio skandalistas. Evaldas Jansas – šiuolaikinio meno kūrėjas. Ir, nenustebkite, o jaunieji literatūros mylėtojai, Evaldas Jansas – rašytojas. Jo knyga „Odė rutinai“ pasirodė įpusėjus dutūkstantiesiems. Pasirodė ne kaip atskiras kultūrinis objektas, o kaip didesnio projekto dalis – jo personalinės parodos paįvairinimas Šiuolaikinio meno centre. Ten  įsigijau knygą, nors ji labiau priminė aptriušusią kokio pietryčių Lietuvos rajono telefonų knygiūkštę. Teneapgauna jūsų puslapių skaičius: knygos formatas yra ¼A4. Tad ji visai gražiai kiūtojo užpakalinėje mano džinsų kišenėje, kol aš nuoširdžiai grožėjausi E. Janso šedevru - „rozačka“ iš apdaužytų butelių.

Internete, deja, nenurodant citatos autoriaus, teigiama: „Odė rutinai – kasdienybės tėkmę fiksuojantis naratyvas, kuriame spontaniškai (su keiksmažodžiais, šnekamosios kalbos leksika bei intonacijomis) užrašyta poros metų autoriaus gyvenimo atkarpa. Pabrėžtinai asocialus knygos personažų gyvenimo būdas yra jų maištas prieš individualybę niveliuojančius buržuazinius standartus, mieščionišką rutiną: tačiau ilgainiui pats maištas tampa rutina“.  Kalbant paprastai, knygoje negvildenamos aukštos materijos, nors  bandoma išlaužti tam tikrą filosofiją. Pats E.Jansas interviu ėmėjui J. Valatkevičiui yra pasakęs štai ką: „Kūryboje vadovaujuosi pozicija, kurią pavadinčiau egzistenciniu romantizmu. Tai tokia estetinė nuostata, kur vidiniai išgyvenimai, jausmai yra reakcija į socialines problemas, moralinį būvį, kultūros procesus, archetipus ir simbolius...“ Atsivertęs „Odę rutinai“ jau pačioje pradžioje randu šio gražaus manifesto patvirtinimą: „Begeriant iš tų nužiūrėtų butelių, kažkas ima raižyti, spausti, pradedi springti, užsikosėjus – lyg šūdas iš šiknos (sielos) – rašymas. Rašyti, kad neišprotėtum, be ką, kas ant seilės... (p.6).

Reikia būti truputį Jansu, kad visą tą egzistencinį romantizmą arba (mano nuomone) romantinį egzistencializmą surastum nesibaigiančių lėbavimų, narkašinimosi, greito sekso ir lėtų muštynių aprašymuose. Be to, reikia būti ir truputį išsilavinusiam, kad suvoktum, jog autoriui gan taikliai pavyko atskleisti moralinį egzistencializmo reliatyvumą. Aprašomo herojaus santykis su tikrove yra iracionalus. Jį galima tik išgyventi, o tai kiekvienas daro savaip. Abejingame, svetimame, net beprasmiame pasaulyje išryškėja žmogaus būties laikinumas. Žinojimas, kad tokios situacijos niekas nepakeis, sukelia norą priešintis ir išlikti savimi net absurdo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninmui ir susvetimėjusiai aplinkai. Iš čia – ir moralinių nuostatų nebuvimas: herojus tampa tokiu, kokį save sukuria: „Pabaigiu jai ant šlaunies. Keliamės tuoj pat – nepatogu su batais susiraičius lovoj. Man jau norisi parūkyt ir įkalt, o ji turi darbo. Išplasnojam degančiais skruostais, šaltais žvilgsniais...“ (p.62).   

„Odė rutinai“ – gan įdomus tų pačių situacijų variacijų kratinys. Aprašoma publika – tikrai ne visuomenės elitas. Dėl to ši knyga iki šiol yra gerbtina, nes nedaug būta Lietuvoje literatūrinių bandymų siekiant aprašyti tamsiąją visuomenės pusę. Žinoma, nerasime čia bukovskiško alkoholinio romantizmo. Egzitencializmas kaip modernizmo dalis tebegyvena tarp mūsų, nors juntami vis aktyvesni postodernizmo bandymai užimti dominuojančias pozicijas. Gal ir pats Jansas save šiandien mieliau pozicionuotų kaip postmoderno menininką? Sunku patikėti, ypač skaitant paskutines knygos eilutes: „Nakties tyloj sprogsta topoliai – krentančių luobelių spragsėjimas...garsai nutolsta, dingsta vaizdas.“ (p. 111). Ar neprimena „Anykščių šilelio“, kai A. Baranauskas aprašo tyloje besiskleidžiantį pumpurą?

Jau paminėtam J.Valatkevičiui buvo pasakyta ir dar kai kas. E. Jansas apibūdino savo knygą kaip mėginimą demitologizuoti egzistencialistinį herojų. Bletj, negaliu su juo nesutikti. Imkit, jaunime, šią knygą ir skaitykit – kaip šiuolaikinių keturiasdešimtmečių testamentą – mes buvom „posovietiniai lūzeriai“ be jokios boheminės romantikos, dabar jūsų eilė diktuoti literatūros madas.