Nutikimai

„Iš bado arba nuo „vaistų“ kalėjimo ligoninėje 1942 m. mirusio rašytojo Daniilo Charmso (1905 - 1942) kūrybos rinktinė - labai artimos anekdotui „mažosios formos“, trumpos noveliukės, lakoniški aprašymais ir samprotavimais neperkrauti apsakymai, apysaka „Senė“, ištraukos iš dienoraščių.

Rašytojas savo kūryboje labai tiksliai fiksuoja nuasmeninimo, nužmoginimo procesą, žmogaus prigimties išniekinimą, žmogaus pavertimą šiukšle.

D. Charmsą galima būtų apkaltinti mizantropija ir juodu pesimizmu, tačiau jį gelbsti neįtikėtinas ir nepranokstamas humoro jausmas...“

Et, nei pridėt, nei atimt, iš tikrųjų. Charmso kūryboje yra kažkas tokio sunkiai apibūdinamo, sunkiai aprašomo, sunkiai recenzuojamo. Perskaitai jo miniatūrinį šedevrėlį, ir stebiesi... kaip taip galima, kaip tai įmanoma. Perskaitai, ir nežinai, ar turi juoktis, ar verkti. Charmso kūrinių vingiai neprognozuojami. Norit pavyzdžio? Prašau — „Susitikimas“: „Štai sykį vienas žmogus ėjo į tarnybą, bet eidamas sutiko kitą žmogų, kuris, nusipirkęs batoną, ėjo į savo namus. Štai, tiesą sakant, ir viskas“. Iš tokių kasdienių, kartais — mistinių — ir tuo pat metu stulbinančiai netikėtų nutikimų ir susideda Charmso kūryba. Erzina galbūt per dažnai šioje rinktinėje pasikartojantis mirties motyvas. Bet ir tai neužgožia bendro - labai gero - įspūdžio. Štai, tiesą sakant, ir viskas.