Nuošalės poetas

Penkių mokinukų rašinėliai apie poeto A. Kalanavičiaus kūrybą. Apie akmens motyvus, žmogaus ir medžio panašumus, vienkiemio gylę ir žodžio kalną, prisiminimų šviesą, filosofines eilėraščių erdves.

Baisu: penki skirtingi autoriai, o stilius – vienodas. Tarptautinių žodžių ir filologijos terminų raizgalynė. Negi vos ūgtelėję paaugliai, ką tik gavę pasus, mąsto tomis pačiomis kategorijomis kaip ir kokia senyva literatūrologė, savo amatui atidavusi 40 metų? Štai viena abiturientė rašo: Lyrinio subjekto integravimasis į gamtą, savotiška žmogiškųjų savybių asimiliacija su gamtos reiškiniais, leidžia daryti prezumpciją, jog eilėraščio žmogaus aspiracija susilieti šiuo atveju su medžiu – ne tik gamtos reiškinio apoteozė... O jos bendraamžis tarytum tęsia: ...todėl pažinimas ir gėris, drauge ir visiška laimė, egzistencinė pilnatvė realizuotini tik sintezuojant dvasinio ir fizinio pasaulio analizės rezultatus, konjuguojant tiek apriorines, tiek empirines, tiek sensualines disciplinas, o ne vadovaujantis tik vieno ar kito pažinimo metodais.

Košmaras! Dar vienas svarus įrodymas, kad mokyklinė sistema neugdo asmenybės ir kūrybinių galių, ji konvejeriniu būdu štampuoja aklus ir paklusnius zombius. Todėl manau, kad žodį „mokyti“ reikėtų keisti žodžiu „mokyklinti“, „mokytis“ – „mokyklintis“, o baigusiems mokyklą derėtų sakyti: „Esu išmokyklintas“ (tai turėtų skambėti kaip „esu išprievartautas“).

Bet tai ne didžiausia blogybė. Aš pats buvau zombis. Prisimenu, kaip kadaise rašiau darbelį respublikiniam konkursui apie S. Nėries lyrinio herojaus kelią. Privalėjau perskaityti ir išstudijuoti visą jos lyriką bei visus kritinius darbus. Ar gali būti kas nors baisiau nuolatinės nevalingos erekcijos kamuojamam jaunuoliui? Todėl dabar visąlaik šonu apeinu knygynuose sukrautus S. Nėries tomelius. Nežinau, kokia antgamtinė jėga priverstų mane vėl atsiversti bent vieną jos eilėraštuką...

O štai šio leidinio sudarytojos – lietuvių literatūros mokytojos iš Varėnos – kažko panašaus ir siekia. Knygelės tikslas – kad Švietimo ministerijos vadai ir ekspertai į ugdymo programas įtrauktų A. Kalanavičiaus kūrybą. Kad jo eilėraščius mokiniai skaitytų per privalomąsias pamokas. Štai kur didžiausias blogis! Visų pirma labai abejoju, ar pats poetas, visą laiką kūręs nuošalėje, džiaugtųsi tokia pomirtine „šlove“. O didžiausias pavojus tas, kad jaunieji skaitytojai, per pamokas priversti nagrinėti A. Kalanavičiaus kūrinius, vėliau prie jų greičiausiai neprisilies. Per prievartą niekada mielas nebuvai ir nebūsi. Gerai pamąstykit apie tai, mielosios mokytojos.