Nugalėtojas lieka vienas

„Žmonės niekada nebūna patenkinti. Jei turi mažai, nori daugiau. Jei turi daug, nori dar daugiau“ (Paulo Coelho)

Brazilų rašytojo Paulo Coelho lietuvių skaitytojams pristatinėti nereikia. Garsiojo „Alchemiko“ autoriaus tėvai nesuprato sūnaus talento ir net guldė į psichiatrijos ligoninę, kad „išgydytų“ nuo noro rašyti. Iš pradžių pasidavęs tėvų norui įstojo į teisės mokyklą, tačiau greitai metė ir „atsigriebė“ parašydamas pirmąją knygą.

1988 m. parašė trečiąją ir pačią garsiausią knygą  „Alchemikas“. Nobelio Premija, vertimas į 67-ias pasaulio kalbas, puikūs kritikų atsiliepimai. Atrodo, ko dar norėti? Tačiau Paulo Coelho „ant laurų“ neužmigo ir rašė toliau.

Neseniai Lietuvos knygynus pasiekė ir dar viena, jau dvyliktoji jo knyga  „Nugalėtojas lieka vienas“. Aktualus tekstas šiais ekonomiškai sunkiais laikais sakyčiau... Laikais, kai visi permąstome savo vertybes bei prioritetus. Ar tikrai sutelkiame dėmesį ten, kur turėtume?

O pastarasis „nepatikimas“  nuolatos nukrypsta ne ten, kur reikia. Šlovė, prabanga, garbė, pripažinimas  tuščios, bet mūsų dėmesį prikaustančios vertybės. Nuo pat mažumės jas mums diegia aplinka, kultūra. Apie to pasekmes ir yra ši knyga. Kaip mąsto žmonės, siekiantys šlovės, galios ir pinigų?

Veiksmas nusikelia į prestižinį kasmetinį Kanų festivalį Prancūzijoje. Čia susirenka didžiausios pasaulio garsenybės: meno ir mokslo, kino ir muzikos, politikos ir verslo, vyrai ir moterys. Svarbūs asmenys. Itin Svarbūs.

Susirinkusius žmones Kanų festivalyje, anot Paulo Coelho, galima skirstyti į 3 grupes:

Milijonieriai, kurie dažniausiai būna malonūs žmonės. Jie nemėgsta prabangių prekių, kruopščiai planuoja išlaidas. Išvaizda ir drabužiai nesiskiria nuo paprasto žmogaus. Drabužiai jiems nėra priemonė įrodyti savo statuso  jie nesistengia atrodyti svarbūs, jie YRA svarbūs.

Kita, daug didesnė grupė yra žmonės, kurie mano, kad yra milijonieriai (dažnai vadinami „kvepaliukais“). Tai tokie žmonės, kurie apsimeta „superklasės“ atstovais, garsiais režisieriais, įtakingais žmonėmis kino pramonėje. Šią imitaciją jauni patinai pasitelkia norėdami praleisti romantišką naktį su gražuole, o senos patelės praleisti „romantišką“ naktį su žaviais jaunuoliais. Jų kalbėsena visuomet ta pati, a la „A lot of woman would like to be in your shoes“ (liet. daugybė moterų norėtų būti tavo vietoje).

Paskutinė grupė yra tie, kurie nori būti milijonieriais. Pats noras gal ir gražus, tačiau priemonė jai realizuoti ne visai  pažintys. Savo elgesiu nuo „kvepaliukų“, besistengiančių prisitrinti prie įtakingų žmonių ir taip „padaryti“ karjerą. Vizitinės kortelės, pažintys, kontaktai  visas jų gyvenimas.

Blogiausia yra tai, kad paskutinių dviejų grupių atstovai įkalina save patys savo sukurtoje sistemoje. Jie negali pasirodyti be žymiausio dizainerio etiketės, jie negali pasirodyti nepasidabinę brangiaisiais metalais, jie negali nepasirodyti visai. Kitu atveju, jie lyg ir dingę „iš eterio“.

Paulo Coelho savo romane subtiliai paaiškina, jog į Kanus moterys važiuoja norėdamos išvengti rutinos šeimininkaudamos namuose ir prižiūrėdamos vaikus. Jos rizikuoja visomis savo santaupomis (dar dažniau jos būna įsiskolinusios), prisiperka naujausių drabužių, papuošalų ir leidžiasi ilgon kelionėn į Kanų festivalį laimės ieškoti.

Viena tokių yra Gabriela, 25-erių mergina, kuri save vadina „per sena“ mados pasauliui. Juokas pro ašaras, bet dar keli metai ir tokia mergina tikrai bus „nurašyta“. Todėl tai paskutinis jos šansas įrodyti tėvams ir buvusiems klasiokams (kurie seniai ją pamiršę), kad ji yra graži, talentinga.

Pagrindinis knygos veikėjas yra Rusijos milijardierius, stambios telekomunikacijų bendrovės savininkas Igoris Malevas. 42-erių metų vyriškis kelią į viršūnę prasiskynė pats, sunkiai dirbdamas kiekvieną dieną. Igoris  tikras darboholikas, pastatęs didžiulę verslo imperiją nuo nulio. Būtent per savo priklausomybę darbui jis prarado žmoną Evą, su kuria manė niekada neišsiskirsiąs.

Eva dabar yra Hamido Huseino, vieno garsiausių pasaulio dizainerių, „prasimušusio“ todėl, kad kadaise jo tėvas pasipriešino įtakingam šeichui, norėjusiam nupirkti jo nekilnojamą turtą, žmona. Šeichas supyko ir pats panoro šnekėti su Hamido tėvu. Šis paprašė vieno  suteikti sūnui išsilavinimą. Šeichas sutiko.

Hamidas studijavo garsiausiuose pasaulio universitetuose, įkūrė savo agentūrą ir tapo vienu geidžiamiausių dizainerių planetoje. Sąžiningas vyras savo gyvenime sutiko Evą, kurią iškart pamilo.

Visi keturi pagrindiniai veikėjai savo gyvenimais atskleidžia nelengvą turtingųjų dalią, nuolatinę konkurenciją tarpusavyje ir ramybės troškimą. Galbūt triukšmingi vakarėliai, įtakingi draugai ir saldus šampanas jiems buvo kažkas naujo. Tačiau viskas, ko jie trokšta dabar,   ramybė.

Knygos autorius nukelia skaitytojus ir į Davosą Šveicarijoje, kur renkasi įtakingiausi pasaulio protai „spręsti problemų“. Arba tiksliau būtų sakyti  „pasižmonėti“. Pabūti tarp tokių, kurie taip pat aukoja asmeninę laimę vardan nuolatinės plėtros versle, šlovės politikoje. Jie visi, kaip ir Igoris, turi priklausomybę darbui. Šia liga serga netgi prezidentai.

Nors, kaip teigia pats autorius, 90 proc. visų filmų ir knygų yra vieno scenarijaus (vyras įsimyli moterį, vyras praranda moterį, vyras susigrąžina moterį), paties Paulo Coelho knyga baigiasi ne taip herojiškai ir romantiškai, o veikiau realistiškai. Realybėje heroizmo ir romantikos daug nėra.

Žiaurus tas Paulo Coelho, vis dėlto...