Novečentas

Šį tekstą parašiau autoriui Eudženijui Alegriui ir režisieriui Gabrielei Vačis. Jie pagal jį pastatė spektaklį, debiutavusį 1994 metų liepą Asčio festivalyje. Nežinau, ar užtenka pasakyti, kad parašiau dramos veikalą – aš tuo abejoju. Dabar, kai regiu jį kaip knygą, man tekstas rodosi tiek inscenizacija, tiek pasakojimas, skirtas skaityti balsu. Nemanau, kad tokio pobūdžio kūriniai turėtų vardą. Šiaip ar taip, tas nesvarbu. Mano manymu, čia – nuostabi istorija, kurią vertėjo papasakoti. Ir džiaugiuosi manydamas, kad kažkas ją skaitys.

Alessandro Baricco

Perskaitėm, o kaipgi. Su pasimėgavimu. Ir eilinį kartą įsitikinau, kad Baricco rašyti moka. Jo stilius nepakartojamas, jo istorijos užburiančios. Kad ir ši. Jis – jūros žmogus, gimęs laive ir niekad neišlipęs į krantą. Jis – ‘Virdžinijiečio’, plaukiojančio iš Amerikos į Europą ir atgal, siela. Jis – savamokslis pianistas virtuozas.

“Kuo jis vardu?”
    “Novečentas”
    “Ne daina, vaikas”
    “Novečentas”
    “Kaip ir daina?”

Denis Budmenas T.D. Novečentas. Keistas vardas, keista jo atsiradimo istorija. Keistas žmogus. Jo gyvenimas kaip daina. Jo gyvenimas – kaip jūra. Jo gyvenimas – laivas. Likęs pasaulis jam neegzistavo. Likęs pasaulis jam buvo per didelis.

Iš kažkieno akių, kažkieno žodžių jis iš tikrųjų kvėpė tą orą. Savaip, bet iš tiesų. Tegu pasaulis jo niekada taip ir nematė. Bet dvidešimt septynerius metus pasaulis plaukiojo šiuo laivu: ir dvidešimt septynerius metus jis šiame laive šnipinėjo pasaulį. Ir vogė jo sielą.

Kol vieną dieną laivas buvo susprogdintas. Novečentas neišlipo.