Nojus ir Ema

Siužeto magijai neturėtų likti abejingųjų

Atvirai prisipažinsiu, imdamas į rankas eilinę „Versus aureus“ leidyklos „debiutų“ serijos knygą „Ema ir Nojus“, buvau nusiteikęs gana skeptiškai – mat atsainiai sklaidant jos puslapius, susidarė įspūdis, kad kūrinys labai jau „lengvas“ visomis prasmėmis. Meilė, prakeiksmas, likimas – šie žodžiai, ypač jei kūrinyje jų labai daug, niekada nekelia pasitikėjimo autoriaus skoniu ir verčia abejoti gerais jo ketinimais (t.y. noru parašyti gerą kūrinį). Tačiau vos pradėjęs nuodugniai skaityti knygą, supratau, kad šis kriterijus minėtajai knygai netinka. Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos absolventė A. Vilkaitė, kurios romanui pratarmę parašęs Justinas Kubilius pavadino jį „nedideliu šedevriuku“, puikiai geba įvilioti skaitytoją į savo mistišką, lemtingą pasaulį ir nepaleidžia jo iki pat pabaigos. Romano įtaiga verčia nusukti akis nuo grakštaus, bet dažniausiai gana primityvaus stiliaus (kartais jis tarsi per prievartą „pasūdomas“ ar net „persūdomas“ vaizdingais žodžiais), nuo kai kurių scenų banalumo, kuris tiesiog šaukte šaukiasi kritikos ir kitų kūrinį objektyviai bjauroti turinčių dalyką. Tačiau įtrauktas siužeto tėkmės „skaitytojas mielai sutinka būti apgautas“, todėl šių ir kitų romano trūkumų nuoširdžiai norisi nepastebėti, juolab kad kūrinys pasižymi labai grakščia kompozicija, dviejų jaunų žmonių bendravimas atrodo be galo natūralus ir gyvenimiškas. Tai yra „literatūra jaunimui“ tiesiogine šių žodžių prasme: jaunos autorės (g. 1988 m.) romanas sąmoningai ar nesąmoningai – pačiam kūriniui tai neturi jokios reikšmės, – ir skirtas jaunam literatūros vartotojui, kuriam tikriausiai kūrinyje nebūtų sunku atrasti sau aktualių dalykų. Kūrinio fabula sudaro paranormalių reiškinių tyrinėtojos Emos ir Nojaus, paženklinto prakeiksmu, santykiai. Naudodama savo pačios patirtį ir paranormalių reiškinių mokykloje įgytas žinias, Ema stengiasi pašalinti nuo Nojaus nugaros prakeiksmą, ir jai galiausiai tai pavyksta. Neskaitant keleto nuklydimų į šalį, tai, galima sakyti, ir visas knygos siužetas, o tiksliau, ta jo dalis, kur veikia realūs žmonės. Visa kita atstovauja nematerialiai ir todėl racionaliai nepažiniai sferai – lemčiai, parakeiksmui ir t. t. Būtent pastarosios siužeto linijos egzistavimas, kai į pasakojimą vos ne kaip lygiateisiai veikėjai įsipainioja, pavyzdžiui, lietus arba metų laikai, iš pradžių sukuria netikėtumo įspūdį, tačiau vėliau dėl savo svarbos nuolat rungiasi su pagrindine siužetine linija, ir atsargiai būtų galima teigti, jog neretai laimi. (Šioje vietoje norėtųsi pacituoti dar vieną to paties J. Kubiliaus teiginį: „Rupiausia gyvenimo realybė kažkokiu neįspėjamu būdu persilydo į mistiškiausią mistiką, beje, visiškai nebanalią“.) Matyt, šiam „antriniam“ siužetui reikėtų dėkoti už tai, kad paprasčiausią, niekuo neypatingą dviejų jaunuolių bendravimą vaizdojantis kūrinys yra įspūdingas ir – mirabile dictu! – paveikus, o tai, mano galva, kur kas mistiškiau už visas knygoje aprašinėjmas mistikas – lieka tik manyti, kad autorė tave užbūrė. Lietuvių literatūroje labai nebūdingas personažas – lemtis, likimas – šioje knygoje yra tas tikrasis parindinis veikėjas, nuolat palaikantis kūrinio įtampą, neleidžiantis skaitytojui atsitraukti. Viskas vyksta neatsitiktinai, ne savo valia, viską valdo nematomi, tačiau visagaliai lemties siūlai. Šiuo požiriu kūrinio veiksmas nuolat svyruoja tarp šiapusybės ir anapusybės, sunku (ir nereikia) atsikratyti įspūdžio, kad tos mistinės jėgos – gyvos, ir dalyvauja veiksme kaip visateisiai veikėjai. Tiesa, gal būtų buvę įdomiau, jei Ema nebūtų paranormalių reiškinių tyrinėtoja, o paprasčiausia mergina, atsitiktinai susidūrusi su mistinėmis galiomis ir jas pažinusi – ta paranormalių reiškinių mokykla Rygoje per daug jau tiksli nuoroda, kas žada vykti toliau. Tačiau ši maža nuolaida kompzicijos nepagadina, priešingai, atsiranda įdomi aliuzija liaudies į tikėjimus, neva visi latviai – burtininkai, kerėtojai, užkalbėtojai. (Nežinau, kaip labai tai populiaru, tačiau mano bobulė iki šiol tvirtai įsitikinusi, kad būti su latviais – pavojinga. Esą šie gali užkerėti.) Kad ir kaip ten būtų, knygą mielai gali rinktis labai įvairaus intelektualinio svorio skaitytojai – kievienas atras joje tai, kas prie širdies. Taip pat manau, kad pradėjusiųjų šią knygą ir jos neperskaičiusiųjų bus nedaug – ir tai visai nepriklauso nuo to, peiktų jie knygą ar liaupsintų. Siužeto magijai neturėtų likti abejingųjų.