Nojus ir Ema

Iš tikrųjų trumpasis romanas turėtų vadintis „Ema ir Nojus“, nes daugiau pasakojama apie Emą – keistą, kitonišką merginą, jaučiančią potraukį prie visokiausių anapusinių dalykų. Ji keistai susijusi su latviu Nojumi, kurį galiausiai išgelbėja nuo seno, pasiruošusio jį pražudyti prakeikimo.

Iš kur anas atsirado, nelabai supratau, nes apskritai nebuvau skaičiusi nieko panašaus. Knygoje susipina ir krikščioniški, ir Rytų mitologijos motyvai, dainų tekstai ir eiliuotos pranašystės, jaunimo kasdienybė ir mistika. Jos estetika atrodo viduramžiška, nors veiksmas rutuliojasi mūsų laikais Vilniuje ir Rygoje. Skaitydama įsivaizdavau veikėją kaip gotų subkultūros atstovę – išblyškusiu veidu, juodais drabužiais ir plaukais.

Apskritai autorės debiutinėje knygoje nereti pastaruoju metu latvių moterų rašytojų (Ingos Abelės, Noros Ikstenos, Laimos Muktupavelos) kūryboje vis dažniau pasitaikantys motyvai. Niūri kasdienybė čia susipina su senąja mitologija, dvasinė kančia – su fizine, veikėjos vienatvė savotiškai ir gniuždo ją, ir kartu tarsi padeda rasti savyje neįtikėtinų vidinių galių. Konfliktas su įpras­tu pasauliu, pavargimas nuo jo, nenoras pritapti prie pernelyg triukšmingų, lėkštų aplinkinių verčia šias merginas bėgti į nepažintas teritorijas, atsiriboti, kad pažintų save, iš savo nedidelės patirties sudėliotų harmoningą pasaulėvaizdį, padėsiantį gyventi ir padėti kitiems.

Emai tokia teritorija yra Ryga, o jos pasaulėjauta keičiasi nuo piktoko liguisto jautrumo iki sugebėjimo iš tikrųjų mylėti. Šis procesas aprašomas taupiu, santūriu, tačiau ganėtinai taikliu stiliumi. Pradžioje lėtai besi­rutuliuojantis veiksmas galiausiai virsta fantasmagorija, kažkuo primenančia „Meistro ir Margaritos“ realistišką velniavą: įtraukia vis daugiau veikėjų, tarsi pereina į kitokį matmenį, kuriame laikas sustojęs svarbiam pokyčiui, jame pasirodo slapti ženklai ir antžmogiškos būtybės.

Nors tie šviesos ir tamsos, lemties ir pasipriešinimo likimui motyvai – gana tradiciniai lietuvių literatūroje, debiutas kiek nustebina. Knygutė atrodo pernelyg rimta (autorę akivaizdžiai žavi dvasingi „Fojė“ ir panašių grupių dainų tekstai). Ji visai neblogai „sukonstruota“. Kažkodėl atrodo, kad tiktų japonų „mangos“ stiliaus filmukų scenarijui: taip pat pabrėžtinai mėgaujamasi keistumu, mįslėmis, įtampa. Smalsu.