Neringos M.

Paslaptingai užsieniuose dingusios poetės naujas eilėraščių rinkinys. Apie ką? Ogi apie ką tik nori. Kiekvienam, kuriam smalsu, kaip poetė gyvena, miega, mylisi ar ką valgo ir kur gyvena, - galite pasiskaityti šiuose eilėraščiuose.

Eilėraščiai labai neįprasti, o poezija pratusiems prie lietuviškų standartų gali pasirodyti itin keista. Eilėraštis - tarsi dienoraštis, sudėtas iš nuotrupų, šiurkščią, gruboką kalbą keičia švelnumas, o dažnai sentimentalumas, ironiją - naivumas. Visa tai baltais siūlais siūta ir dar negrabiai. Ši poezija tyčia trikdo ir provokuoja skaitytoją, jis turėtų nesusivokti, ar tai padaryta specialiai, ar taip natūraliai išėjo. Trikdo ir visiškai neįmanoma sintaksė (kad ir kableliai po kiekvieno žodžio). Dauguma eilėraščių - apie meilę, savo vietos ieškojimą kol kas svetimoje (Europos) erdvėje.

Koks tas N. Abrutytės fenomenas, ar jis egzistuoja, ar turi vertę, - perskaitykit patys. O man belieka tik pridurti, kad pirmose autorės knygose buvo šiek tiek daugiau poezijos ir mažiau nerišlumo.

Be to, autorė, turbūt vienintelė iš poetų ar poečių, nuosekliai ir kruopščiai kuria savo pačios mitą: stebinantis, kartais šokiruojantis atvirumas, saviglorifikacija, intymios smulkmenos palaiko susidomėjimą labiau pačia poete nei jos poezija. Knygos pabaigoje įdėta net autorės paraiška Rašytojų sąjungai. Cituoju: „... gėda būtų neišleisti mano knygos, kai vis dėlto išleidžiama daug svetimų autorių ir gana prastos poezijos“. Na, na...

P.S. Reikia pagirti leidyklą už itin gražų ir originalų knygos dizainą.