Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos

Praėjusiais metais turėjome malonumo perskaityti eseisto, rašytojo Laimono Tapino knygą „Prarasto laiko nebūna“, už kurią autorius gavo Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų skiriamą J. Tumo-Vaižganto premiją. Ši knyga – rašytojų, šeštojo dešimtmečio viduryje Vilniaus universitete studijavusių literatūrą, kolektyvinis portretas. Bronius Radzevičius, Antanas Masionis, Vidas Marcinkevičius, Leonidas Jacinevičius ir kiti tos kartos literatai išgyveno savo kūrybinių ieškojimų, pakilimų ir nuopuolių tragišką likimą, kurį paženklino sovietinio gyvenimo realijos: būtinybė rasti kompromisą su savo sąžine, jei norėjai sulaukti kūrybinio pripažinimo (arba atvirkščiai – atmesti kompromisą dėl sąžinės), susitaikyti su skurdžiomis buities ir materialinėmis sąlygomis, bristi į konfliktą su aplinka, kuri kūrėjo nesistengė arba nepajėgė suprasti. Beveik visi išvardyti rašytojai, buvę autoriaus kurso ar bendrabučio draugai, gyvenimą baigė tragiškai, nes nepajėgė suderinti savo idealų ir siekių su tikrove, negailestinga jautrios sielos ir kompromisų nepripažįstantiems žmonėms. Tuo labiau sovietine tikrove, kuri už „geležinės uždangos“ slėpė daug savo skaudulių. Bet prarasto laiko nebūna, – teigia L. Tapinas. Dievas atseikėja kiekvienam ir kančių, ir džiaugsmo tiek, kad be ženklo neišnyksta žmonių gyvenimai ir jų pėdos kūrybos lauke.


Artėjant Baltijos knygų mugei, pasirodė Liongino Šepečio „Neprarastoji karta“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (redaktorius Valentinas Sventickas, dailininkas Romas Orantas). Knygos pavadinimas susisieja su L. Tapino iškeltu teiginiu, kad nebūna nei prarasto laiko, nei prarastų žmonių, tik mūsų sąmonėje įsitvirtina vienokie ar kitokie stereotipai. L. Šepečio knygą perskaičius būtų galima pasidžiaugti, kad jos autorius atgaivino mano amžininkų ir vyresnės kartos žmonių epochą taip, jog galima ne tik pamatyti siluetus ir spalvas (tai mėgstami L. Šepečio įvaizdžiai), bet ir pajusti laiko dvasią. Knygos viršelyje – L. Šepečio šeimos elegantiški siluetai, ištapyti žinomo portretisto Vytauto Ciplijausko mėgstamais violeto, purpuro ir juodos spalvos tonais, veidai, liudijantys rimtį, susimąstymą, susikaupimą, įsižiūrėjimą į save, o gal į laiką, kuriame teko gyventi. Versdama puslapį po puslapio jauti, kad susidūrei su plataus kultūrinio akiračio, mąsliu, gerai plunksną valdančiu autoriumi.

„Siluetai ir spalvos“ – skelbia knygos paantraštė, o prieš akis slenka galerija menininkų ir kompartijos funkcionierių, vienas per kitą lipa įvykiai: biografiniai, svarbūs tik autoriui, ir visuotiniai, atspindintys aštriausius laikotarpio momentus, pradedant brežnevinio sąstingio metais ir baigiant – autoriaus valia – 1990 m. Aukščiausiąja Taryba (Atkuriamuoju Seimu). Savo atsiminimus L. Šepetys, politikas ir menininkas (juk architekto, dailėtyrininko profesijas priskirsime meno sferai), rašė penkiolika Lietuvos nepriklausomybės metų (1990-2005).


Knygos metrikoje jis įvardijamas kaip „viena ryškiausių ir mįslingiausių asmenybių Lietuvos politikoje ir kultūros gyvenime“. Iš tikrųjų – menotyros daktaro, kultūros ministro, LKP CK sekretoriaus ideologijai, taigi ir kultūrai, laipsniai ir postai nulėmė gausią faktografinę jo knygos medžiagą ir įdomius komentarus, kuriuos skaitytojai gali interpretuoti pagal savo pažiūras ir įsitikinimus. Tekste gausu žmonių ir jų charakteristikų. Įvykiai autoriui suteikia pretekstą apibūdinti žmogų, jo vidinį pasaulį, tuos dvasios judesius, kurie pastūmėja blogio arba gėrio link. Kas yra blogis ir kas yra gėris, – mąstai drauge su autoriumi. Kaip jų šaknys susipina, kad žmogus, per jas siurbdamas gimtosios žemės syvus, galėtų išaugti tiesus? Tai atviras klausimas, ir ne vieną jis kamuoja, apmąstant žmogiškosios būties ir žmogiškojo patyrimo vingius.


Teko išgirsti įvairių L. Šepečio teksto interpretacijų. Vieniems užkliūva, kad memuaristas pernelyg sureikšmina savo pozityvų vaidmenį, darant įtaką konkrečių menininkų ar net kultūros įvykių raidai sovietinėje Lietuvoje. Kiti žavisi L. Šepečio gebėjimu autoironiškai žvilgtelėti į save iš šalies, taikliai charakterizuoti greta jo buvusią kompartijos nomenklatūrą, supinti oficialius įvykius ir subjektyvius išgyvenimus į darnią visumą. Pasidžiaugtum autoriaus įžvalgumu matyti plačiau ir giliau, negu buvo matoma pro kompartijos CK ir Kultūros ministerijos langus, ir ramiai užverstum knygą, sukėlusią daug apmąstymų apie prabėgusį laiką. Tačiau šių metų „Veido“ 5-ame numeryje į akis krenta Dalios Jazukevičiūtės ir Audriaus Bačiulio straipsnis „Tautinė kultūra valdžios paūksmėje“. Ir paantraštė, paaiškinanti straipsnio intencijas: „Lietuvos visuomenei tebeperšama nuomonė, kad mūsų sovietiniai ideologai per visus 50 metų okupacijos lietuvių tautai, jos menui ir kultūrai darė tik išskirtinai gerus darbus“. Taip pasakyta apie sovietinį ideologą L. Šepetį, remiantis jo knyga „Neprarastoji karta“. Nepelnytai skaldomi moraliniai antausiai – vienas po kito. L. Šepetys esąs „mūsų kultūros falsifikatorius“, užkliūva „šepetiškų prisiminimų sujauktos mintys“ ir t. t. Gana piktai ironizuojama, kad L. Šepetys „...tik rūpinosi, kad rašytojai, teatralai, dailininkai ir visi kiti kultūros žmonės galėtų niekieno netrikdomi kurti aukšto lygio menus, o tie iš tokios neregėtos laimės apsalę jam asmeniškai vos ne kas dieną padėkas raštu ir žodžiu pylė“. Stebiesi tuo autorių piktumu ir nenoru suvokti laikotarpio, kuriame gyveno ankstesnioji karta. Šiuo atveju – mano karta...


Ar knygos autorius, sovietmečiu užėmęs tokius aukštus postus, turėjo prisitaikyti? Tikrai taip. Laviruoti? Be jokios abejonės. Apsimetinėti, keisti kaukes? Kitaip jis nebūtų buvęs tuo, kuo buvo.


Nesiimu advokatauti L. Šepečio memuarams. Autoriui to nė nereikia. Tik galiu patikinti, kad nė vienas iš vyresniosios kartos menininkų, jeigu jis nėra smarkiai politiškai angažuotas, nedrįstų svaidyti į veidą buvusiam sovietinės Lietuvos vyriausiajam ideologui tokių žodžių. Susidūrusieji su juo prisimena tik jo pastangas kiek įmanoma pagelbėti konkrečioje situacijoje. Daugelis kultūros žmonių, su kuriais bendravau dirbdama „Literatūroje ir mene“ arba „Dienovidyje“, kalbėjo apie L. Šepečio padorumą. Beje, tą liudija ir konkretūs faktai. Skulptorius V. Vildžiūnas tikrai turėjo visišką laisvę, kurdamas paminklą M. K. Čiurlioniui Druskininkuose, o vėliau (už gerai padarytą darbą) jam buvo padovanota ir kelionė į JAV.


Tad kodėl vienas po kito pilami priekaištai „Neprarastosios kartos“ autoriui? Štai vienas jų: „O ar tie, kurie buvo okupantų talkininkai, kurie pusę amžiaus naikino Lietuvos valstybingumą (tegu kartais keldami tautiškumą ir liaudiškumą) turi teisę valdyti nepriklausomą Lietuvą?“ Frazė kaip iš sovietinių laikų straipsnio kokioje nors „Tiesoje“, tik apsukta kita puse. Arba: „Žodžiai „tauta“, „tautiškumas“, „nacionalinė kultūra“, „sulietuvinimas“ L. Šepečio memuaruose taip ir mirga. Štai ko trūksta – žodžių „Lietuvos valstybė“. Bet, gerbiamieji, argi ji buvo – ta mūsų valstybė? Buvo okupuota Lietuva,  arba  LTSR. „Veido“ žurnalistų priekaištą atremia pats L. Šepetys, kalbėdamas „Kauno dienai“ (2006 m. vasario 25 d., Nr. 46): „Įsivaizduokite žmonių kartą, dirbusią prarastos valstybės, prarastos nepriklausomybės sąlygomis. Ši karta, augindama ir mokslindama vaikus, statydama kultūros namus, bibliotekas, teatrus, parodų, sporto sales, galų gale išlaikydama tautinį identitetą atėjo į Atgimimą ir atkūrė nepriklausomybę. Tai yra unikalus atvejis. Stebuklas, sudrebinęs tokį monstrą kaip Tarybų Sąjunga“.


Galima būti skirtingų kartų, skirtingų pažiūrų, stovėti priešingose barikadų pusėse, kaip, tarkim, Antanas Terleckas ir L. Šepetys, bet negalima plūstis, kalbėti netiesos, teigiant, kad „žmonės, iš Lietuvos komunistų partijos centro komiteto kabinetų nusileidę tiesiai į šlovingojo Sąjūdžio pirmutines gretas, o vėliau užėmę ir nepriklausomos Lietuvos postus“ veidmainiauja, kaitalioja kaukes ir laviruoja pagal konjunktūros poreikius. L. Šepetys nelaviravo ir nekaitaliojo kaukių, jis nepriklausė dabartinės Lietuvos nomenklatūrai, kuri, jo žodžiais, yra nemirtinga kaipo tokia, šiandien dar labiau išsipūtusi, o valdininkų privilegijos dar labiau išpampusios. Sakysite, kad tai – vis dar kompartijos palikuonys. Bet žmonės žino, kad daugeliu atvejų tomis privilegijomis mėgaujasi nepriklausomos Lietuvos augintiniai, buvę Sąjūdžio aktyvistai, susižeriantys sau tūkstantinius ar dešimtatūkstantinius atlyginimus.


Straipsnio pabaigoje autoriai apkaltina sovietinę nomenklatūrą, drauge ir L. Šepetį, kad ji neigianti tai, kas buvo iki jos sukurta – „smetoninę Lietuvą“. Skaitydama knygą neįžvelgiau nei tiesioginio, nei netiesioginio jos neigimo. Jos nepaneigsi, bet ir negalima užmerkti akių prieš Maironio eilėraštį „Diplomuotų valizų vežikams“. O valstybingumo jausmo, tiesa, netiesiogiai reiškiamo, jo tekste apstu aptariant konkrečius įvykius, ypač kalbant apie meno žmones. Net tokį prieštaringai vertinamą politiką, koks buvo LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, autorius vertina atsargiai, taupiais, bet tiksliai nukaltais žodžiais skverbdamasis į jo vidų. Iš genseko poelgių, iš pokalbių su juo, net iš trumpų jo dvasios krustelėjimų L. Šepetys bando atspėti A. Sniečkaus santykį su Lietuva ir su jo išpažįstamomis politinėmis idėjomis. Pastarosios nebuvo atsainios, kokias turbūt demonstruodavo pragmatikas A. M. Brazauskas. Tai buvo kur kas daugiau, kas į genseko kraują įaugo nuo pat jaunystės ir uždėjo savotiškai tragišką atšešėlį šiam siluetui.


„Esame gąsdintoji karta, bet neišgąsdinta. Ir neprarasta“, – teigia L. Šepetys (p. 335). Ir padaro dar vieną „kietą“ išvadą: „Gatvės politinis oras permainingas ir pastovus. Pastovus, gražus, kai gatvė girdi tai, ką nori girdėti. Permainingas, kai pasigirsta nepatinkantis ar vienišas balsas, sakantis neįprastus žodžius. Priešingai kalbančiojo likimas politikoje tragiškas, jis tampa išdaviku, parsidavėliu ir pan. Kūryboje – genijumi arba bepročiu“ (p. 341).


„Gatvės“ politinio oro kūlversčius teko ne vienu atveju stebėti per keliolika Nepriklausomybės metų. Na, o L. Šepečio gebėjimą per visą knygą barstyti aforistinių minčių perliukus galima priskirti nepriekaištingai elegantiškam ir drauge natūraliai paprastam autoriaus stiliui. („Mitingas – tai katilas, kuriame verdama naujoji nomenklatūra, apiplikinama senoji“, p. 299).


Pratekančio laiko fenomenas reiškiasi tuo, kad tiesiog junti jo tvinksnius virš savo galvos, kai akimirkoje gali išvysti dešimtmečių vaizdo filmą, kai ypatinga šviesa sušvinta svarbiausieji momentai ir lyg šviesi banga nuplauna visas tavo gyvenimo nuoskaudas ir nuosėdas. Lieka tik tyras krantas po kojomis ir aukštas dangus virš galvos – amžinieji mūsų būties palydovai.