Knygos
Romanai (1924)
Poezija (622)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (908)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nepažįstamoji iš senos fotografijos

Nepažįstamoji iš senos fotografijos Nedidelio apsakymų rinkinio autorės užmojis kilnus: parašyti prozos kūrinių apie muziejininkus. Kodėl būtent apie šios profesijos atstovus? Gal todėl, kad, kaip pripažįsta rašytoja, „kartais eksponato patekimo į muziejų istorija būna įdomesnė, nei jis pats“. Ir šiuo atveju pataiko tarsi pirštu į akį: ją labiau domina ne muziejų darbuotojų kasdienybė, darbai ir vargai, o santykių su savo „antrosiomis pusėmis“ aiškinimasis, nesutarimai, valdžios poroje siekimas. Kartais – ir santykiai su eksponatais, ir su netikėtai pasirodančiais naujais pažįstamais, kurie „materializuojasi“ iš sapnų, senų nuotraukų ir kitokių paslaptingų erdvių. Čia apskritai įtartinai dažnai pildosi sapnai, įvyksta neįtikėtinų sutapimų, laimingų atsitiktinumų, prasideda intrigos, meistriškai užmezgami detektyvinio pobūdžio siužetai. Tačiau jie tik užsimezga, nes toliau tekstas rutuliojasi pagal lengvai nuspėjamas schemas, kurios visur vienodos.

Apsakymų veikėjai elgiasi taip, tarsi visą laiką žinotų, kad kažkas apie juos rašo, ir „netyčia“ palieka matomose vietose sąsiuvinius su užrašu „Mano slaptas dienoraštis“. Tačiau iš tų dienoraščių mes nieko apie juos nesužinosime, nes trumpos istorijos – labai fragmentiškos, situacijos aprašytos ganėtinai abstrakčiai, o personažai apibūdinti tik bendrais bruožais. Autorė, rodos, siekia intriguoti, tačiau per lengvai ir per daug nuspėjamai greitai pasiekia teksto atomazgą, o toliau jau nebelieka apie ką pasakoti, todėl finalas dažnai nuvilia. Jo arba visai nėra, arba rašytoja gudriai „išsisuka“ ten, kur pristinga vaizduotės ar žinių: „Et, geriau jau nieko nežinoti“ (p. 40). Viskas čia pernelyg paprasta, probėgšmais užkliudyta, tik paviršutiniškai apžvelgta, mažai kur atidžiau įsižiūrima į veikėją ar įvykį – dažnai būtent ten, kur nedelsiant reikėtų tai padaryti, ir dedamas paskutinis apsakymo taškas. O gaila, nes galima būtų panaudoti idėją ir papasakoti stiprią, įtaigią istoriją – panašias jaunystėje kurdavo a.a. J. Ivanauskaitė.

Tiesa, jaučiama, kad rašytoja tikrai pajėgi įdomiai ir vykusiai išsakyti mintis – kai kalba apie, matyt, labiausiai rūpimus ar pačios „išmąstytus“ dalykus: tarkime, apie moterų vaidmenį istorijoje, spaudos atgavimą, vaikų auklėjimą… Gal ir reikėtų visada rašyti tik apie tai, kas labiausiai domina? Nes kitaip knyga „plyšta“ nuo tipizuotų veikėjų, stereotipiškų jų reakcijų, iki galo neišrutuliotų minčių ir epizodiškai paminėtų „stebuklų“.
Aleksandra Fomina
2008-10-05
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Naujasis lankas
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 136
Kodas: ISBN 978-9955-03-423-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-25 19:14
Raganaite
Kultūringa recenzija, nors ir kritiška. Tik kodėl mes taip norim užbaigtumo, konkretumo, aiškumo. Juk kūrybai tai apskritai nebūdinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą