Nepakeliama būties lengvybė

Pristatinėti Milano Kunderos, vieno žymiausių čekų literatūros ambasadoriaus pasaulyje, Lietuvoje jau nereikia. Leidykla „Tyto alba“ išleidžia romaną Nepakeliama būties lengvybė, kuris ne taip seniai visiškai pranyko iš knygynų, išgulėjęs ten tikrai ilgai – visai nupigintas, plonas, neišvaizdus, bet toks pat geras kaip ir naujoji šimtu puslapių apkūnesnė ir spalvingesnė knyga. Kundera, matyt, jau baigiamas išleisti visas, ratas apsisuko tarsi paklusdamas Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo mitui, kuris šiame romane yra viena iš svarbiausių filosofinių atramų.

Sunku išskirti atskiras temas, kurias Kundera meistriškai sumezga, vieną kita paremdamas ir motyvuodamas. Meilės, laisvės, politinio ir visuomeninio elgesio, kūniškojo tapatumo, erotikos problemos susivijusios į sunkiai išnarpliojamą kamuolį, tačiau sykiu romanas pasižymi išskirtiniu paprastumu.

1972 m. pabaigto, pirmą kartą 1984 m. prancūzų kalba publikuoto ir 1988-aisiais ekranizuoto romano Nepakeliama būties lengvybė fonas yra 1968-ųjų įvykiai Prahoje, kuriuose Kundera pats dalyvavo ir už tai buvo išmestas iš Komunistų partijos. Totalitarizmo tema romane tarsi neiškyla į pirmą planą, knygoje bandoma apmąstyti ne tai, kaip politinis režimas keičia žmonių gyvenimus, bet ir platesnis filosofinis kontekstas, etiniai, estetiniai totalitarizmo aspektai.

Pasitelkdamas Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo idėją, Kundera bando totalitarizmo problematiką „ištraukti“ iš banalybės. Tomas, pagrindinis romano veikėjas, parašo straipsnį apie komunistus, kuriame teigia, kad jie turi atgailauti už savo darbus net ir tuo atveju, jei buvo naivūs idealistai revoliucionieriai – kaip kad atgailavo Edipas. Dėl to straipsnio jis netenka darbo, prasideda jo lėtas smukimas žemyn. Jį išmeta iš ligoninės, tada jis randa vietą rajoninėse ligoninėse, vėliau tampa langų plovėju, galiausiai apsigyvena kaime.

Amžinojo sugrįžimo mitas neleidžia atlaidžiai žiūrėti į politinius totalitarizmo veikėjus, kaip kartais diktuoja sentimentali žmogaus prigimtis. Pasakotojas, vartydamas knygą apie Hitlerį, susigraudina, nes nuotraukos jam primena vaikystę, sutapusią su karo pradžia. „Begalinis skirtumas tarp vieną kartą istorijoje iškilusio Robespjero ir Robespjero, kuris vis grįžtų kapoti galvų prancūzams.“ Tai, kas išnyks, kas yra laikina, tarsi įgyja lengvinančių aplinkybių, neleidžiančių teisti, o tokiame pasaulyje, kur viskas atleidžiama, viskas ir leidžiama.

Priešybių derinimo meistras Kundera amžinojo sugrįžimo idėją puikiai supina su atsitiktinumo, vienkartiškumo filosofija. Vienu svarbiausių klausimų tampa
atsitiktinumo, poelgio, pasirinkimo ir atsakomybės už tą pasirinkimą problema. Romanas prasideda situacija, kai pagrindinis veikėjas Tomas stovi prie savo buto lango, žiūri į priešais stovinčio namo sieną ir svarsto, ar pasikviesti kartu gyventi jo sutiktą moterį. Jis suvokia, kad kito pasirinkimo jau nebebus. Romano herojus stebi, kaip atsitiktinumai negrįžtamai, neatšaukiamai keičia gyvenimą, kaip tarsi iš nieko staiga susikomplikuoja pasaulis. Tomas atsitiktinai susipažįsta su moterimi, kuri pati yra „absoliutaus atsitiktinumo įsikūnijimas“, net ir gimusi neplanuotai, atsitiktinai. Įvyksta keletas atsitiktinumų, regis, tik nereikšmingos detalės, dėl kurių jis nusprendžia su ja pasilikti. Atsitiktiniai sutapimai leidžia skaityti gyvenimą ir daryti vienokius ar kitokius sprendimus: „Pakako kelių minėtų atsitiktinumų (beje, gan kuklių, pilkų, visai vertų to nykaus miestelio), kurie tapo jos meilės užuomazga ir energijos šaltiniu visam tolimesniam gyvenimui“. Atsitiktinumai suteikia blaivų požiūrį į gyvenimą – tavo „gyvenimo moteris“ yra visiškai atsitiktinė, vietoj jos šalia galėjo gulėti bet kuri kita. Atsitiktinumas, viena vertus, tvirtai nulemia žmonių gyvenimus, kita vertus – vien tik jie „gali nušvisti mums kaip apsireiškimas. Tai, kas privaloma, tikėtina, kas kartojasi kasdien, yra nebylu. Tiktai atsitiktinumas prabyla į mus“. Atsitiktinumai ir amžinojo sugrįžimo idėja įspraudžia žmogaus gyvenimą tarytum į geležinius rėmus, tad rinkdamasis žmogus jaučiasi dar labiau prislėgtas lemties, dar skaudžiau patiria savo laisvą valią rinktis.

Šitaip tarsi nepastebimai Kundera paliečia ir romano kaip žanro poetikos aspektą. Romanas ir yra toks žanras, kuris atsitiktinumus suveda į vieną vietą – po romano viršeliu. Sutapimai, atsitiktinumų pasikartojimai, regis, ir formuoja, struktūrina gyvenimą, nieko negalima racionaliai suplanuoti ir vykdyti tą planą. Herojus, racionaliai svarstydamas savo pasirinkimą, tarsi rašo romaną, sąmoningai modeliuoja save kaip veikėją, svarsto, kaip pakryps visi įvykiai po vieno arba kito poelgio. Tiesa, rašo be juodraščio. Tas atsitiktinumų kartojimasis ir tapimas lemtingais, tas gyvenimo tarsi romano siužetiškumas dažnai gali erzinti ir būti pavadintas literatūrišku, bet Kundera sugeba rasti tam įtikinamą pateisinimą: „Tad negalima papriekaištauti romanui, kad jis žavisi paslaptingų atsitiktinumų susidūrimais (Vronskio ir Anos, perono ir mirties arba Bethoveno, Tomo, Terezos ir konjako), bet galima pagrįstai priekaištauti žmogui, kad jis nepastebi tokių atsitiktinumų kasdieniame gyvenime ir todėl jo gyvenimas netenka grožio“. Iš tiesų, tie sutapimai, pasikartojimai, kuriantys romano prasminę eigą, atrodo gana natūraliai.

Sykiu autorius net nebando slėpti savo personažų fiktyvumo: „Būtų visai kvaila, jeigu autorius mėgintų įtikinti skaitytojus, kad jo personažai gyveno iš tikrųjų. Ne, jie gimę ne vien iš motinos įsčių, o iš vienos ar dviejų įtaigių frazių, iš vienos esmingos situacijos. Tomas gimė iš frazės: einmal ist keinmal. O Tereza iš pilvo urzgimo“. Personažai atsiranda „iš vienatinės situacijos, sakinio, metaforos, kurioje nelyg riešuto kevale glūdi fundamentali žmogaus galimybė, autoriaus manymu, iki šiol niekieno neįžvelgta ar bent jau niekieno esmingai neaprašyta“.

Romano siužetas nėra labai svarbus, vis grįžtama prie tų pačių įvykių, situacijų, jos iš naujo permąstomos tarsi mėgaujantis atsitiktinumo sukeltais rezultatais, Tomo ir Terezos likimas – gyvenimas kaime ir žūtis automobilio avarijoje – skaitytojui žinomas dar neįpusėjus romanui. Taip kuriamas autentiškumo įspūdis. Atrodo, rašytojas ne pats kuria tas situacijas, bet komentuoja realius, gyvenime įvykusius poelgius, įvykius. Kundera visus savo romanus „išgaubia“, parodydamas savotišką stereovaizdą – kiekvienas veikėjas nusipelno atskiro dėmesio, sunku pasakyti, kuris iš jų pagrindinis, tie patys įvykiai vertinami iš įvairių perspektyvų. Tomas, Tereza, Sabina, Francas, netgi šuo Kareninas turi pakankamai ryškią liniją ir savą istoriją. Yra ir kita tokio pasirinkimo motyvacija – Kunderos romane žmonės gana vieniši, jų gyvenimus suformuoja skirtingi motyvai, jie gyvena gana atskirus gyvenimus, todėl veikėjai nevaizduojami vieno kurio personažo akimis (pavyzdžiui, Tomo), bet kiekvienas atsiskleidžia įvairiais rakursais – ir kitų akimis, ir savo paties, ir, žinoma, pasakotojo. Ir pasakojimo lygmenyje Kundera sugeba įgyvendinti vieną iš svarbiausių jo asmenybės sampratos bruožų – teisę į privatumą, intymumą.

Šitos teisės visiškai nepaiso totalitarizmas, šitą teisę paneigia net biologija – Tereza, Tomas savo kūnuose atpažįsta tėvų, vaikų bruožus ir todėl niekaip negali atsiriboti nuo jų. Idealai, nors ir gana žemiški, „paprasti“, taip ir lieka idealai, jie nepasiekiami, tačiau Kundera sugeba atskleisti tų idealų daugiamatiškumą, suteikti jiems įvairių spalvų, niuansų, parodyti jų veikimą realiame gyvenime ir dramatišką neišsipildymą. Vis dėlto metaforiška romano pabaiga kalba apie tam tikrą idealo materializavimąsi – Tomas pavirsta mažu zuikeliu. Tai vienintelė galimybė siekti idealios būsenos – būti silpnam, negalėti panaudoti jėgos. Tik tada tarpusavio santykiai tampa nesuinteresuoti, tik tada žmonės sugeba nepragmatiškai atsiverti vienas kitam. „Ir svarbiausia: nė vienas žmogus negali padovanoti kitam idilijos. Tai padaryti gali tiktai gyvūnas, nes jis nebuvo išvytas iš Rojaus. Žmogaus ir šuns meilė yra idiliška.“

Šviesiai melancholiškas, sunkiai lengvas romanas, sukurtas tarsi iš paprastų dalykų, tačiau su atidumu smulkmenoms, žmogiškų santykių niuansams, išgaubiantis paprastumą. Balansuojantis tarp laisvės ir būtinybės, kičo ir autentiškumo, idealo ir tikrovės.