Nenurodyta autorystė

Autorė apie savo knygą.

Nepriklausomas kūrėjas rašo nuoširdžiai, laisvai ir originaliai, todėl jo kūryba tampa ypač vertinga, o pažeidėjai, tai suprasdami, siekia ją neteisėtai perimti. Pažeidėjas beveik visais atvejais žino, kad tokio autoriaus niekas neužstos, todėl kūrinys lengvai iškreipiamas, o galiausiai sunaikinamas, prie svetimo teksto prirašant save. Tokia yra šiandieninio „teisingumo“ esmė - terpė, kurioje nepriklausomas autorius pavirsta statistiniu vienetu. Visa tai daroma ne vien tam, kad skaudintų nepriklausomus autorius, bet ir tam, kad jauni žmonės visiškai prarastų bet kokį supratimą apie patį teisingumą ir viską suvoktų tik per simuliacinį tinklą, pamažu tapdami ne asmenybėmis, o robotais.

Autorystės pasisavinimo procesas būna iš anksto suplanuotas ir beveik niekada nebūna spontaniškas. Vienas pavojingiausių modelių - pasisavinimas per juridinius asmenis: kolektyvinius darbus, projektus, leidybines iniciatyvas. Autorius įtraukiamas kaip kūrėjas, o galutiniame rezultate jo indėlis „inkorporuojamas“ be jo vardo, o jis pats išprašomas lauk. Ši neigiama atmetimo praktika ne kartą užfiksuota viešojoje erdvėje, taip pat ji nėra naujiena ir teisinėje padangėje.

Autorystės nenurodymas dažnai kyla ne tik iš pavydo, bet ir iš nepilnavertiškumo bei vidinių kompleksų. Tai destruktyvios savivokos rezultatas - negebėjimas savęs matyti taip pat kūrėju, žmogumi, gebančiu sukurti dar įdomesnį kūrinį nei tas, kurį pasisavinai. Tokiais atvejais autorius tampa svetimų vidinių psichologinių problemų įkaitu.

Kūrinys yra neatsiejamas nuo autoriaus, kylantis iš jo dvasios - tai akivaizdu kiekvienam kūrėjui. Kiekvienas turi tą dvasią, tačiau ne kiekvienas ją atskleidžia per kūrybą. Autoriaus nenurodę kūrinio pasisavintojai negali tapti kito asmens kūrinio autoriais, net jei jie ir formaliai būtų taip pripažinti. Jie tėra svetimo kūrinio teisių turėtojai, o kūrinio kilmė visada yra ir bus susieta su tikruoju kūrėju. Kad ir kaip būtų stengiamasi atimti iš autoriaus kūrinį, kūrinio ir jį sukūrusio autoriaus gija yra nesunaikinama jokiais sprendimais. Gaila, kad visuomenė to nesupranta. Gaila, kad trūksta išprususių teisininkų. Autorystės pasisavinimas arba autoriaus vardo nenurodymas turėtų būti vertinamas kaip sunkus teisės ir moralės pažeidimas. Tai ne vien ekonominė ar formalioji žala, bet ir gilus smūgis Lietuvos kultūrai, kūrybinei laisvei ir pačiam žmogaus orumui. Tokios žalos neįmanoma visiškai atitaisyti ar kompensuoti - ji išlieka visam gyvenimui.

Nors autorius dažnai yra neviltyje dėl jo teisių nepaisymo, svarbu suprasti, kad visokių yra žmonių: vieni teisingi, kiti siekia savų egoistinių tikslų. Tačiau teisingumas vis tiek bus pasiektas - jis jau yra pasiektas, nors ir nuslėptas.


© Alicija Valentukevičiūtė, 2026.