Nemirtingumas

Tai ne ištrauka iš „Matricos”. Tai tas pats Kundera, trapių žmonių tarpusavio santykių aprašinėtojas. Atsitiktinumas iš tiesų valdo šį romaną. Jo fragmentiškumą pabrėžia dar ir tas faktas, kad rašytojas įterpia į jį pats save; autorius tampa vienu iš veikėjų. Jis kuriantis, dvejojantis, susipažįstantis su kitais veikėjais. Tai suteikia romanui šiokio tokio netikėtumo, gal net neišbaigtumo atspalvį. Kundera — ne kūrėjas, greičiau — atsitiktinumo auka, tas atsitiktinumas (netyčia pastebėtas gestas) ir paskatina jį imtis šio romano rašymo.

Pagrindinė tema — vėlgi meilė. Bet Kundera net šį, sakytume, „įprastą” jausmą, moka pateikti savaip jį iškreipdamas. „Nemirtingume” meilė netikra. Su pretenzijomis į nemirtingumą. Meilė dėl meilės. Jos objektas nėra toks svarbus. Taip atsitinka Betinai, bandančiai suvilioti Getę, bei Lorai, gundančiai sesers Anje vyro draugą. Jos — jausmo vergės. Todėl kaži ar įmanoma jas kaltinti.

Yra šiame romane ir kitokių moterų. Pavyzdžiui, Anje — svajojanti pabėgti nuo savo vyro į Šveicariją. Visai ne todėl, kad jo nemylėtų. Tai — kažkas gilesnio, kažkas iš pasąmonės. Jai pavyksta. Tiesa, ne visai taip, kaip ji norėtų.

Yra čia ir vyrų. Įdomiausias jų — profesorius Avenarijus, apsėstas automobilių sunaikinimo manijos, todėl lakstantis naktimis su peiliu užantyje. Ne, jis nežudo vairuotojų. Tiesiog pradurinėja padangas. Kodėl? Tam, kad dienomis galėtų ramiai apžiūrinėti architektūros paminklus. Visa tai susiję, patikėkit.

Dar — Rubensas, ir aprašytos jo seksualumo stadijos. Nežinau, ar Kunderos Rubensas turi iš ties ką nors bendro su tikruoju Rubensu. Kaip ir jo Getė su tikruoju Gete, tačiau jie suteikia romanui dar daugiau netikrumo. Nerealumo.

Tai ne visada pasiteisina. Atskiri knygos skyriai — tai tarsi romanai romane. Atrodo, autorius persistengė, bandydamas pašokt aukščiau bambos, pats pasiklydo savo romane. Trūksta vientisumo, jungianti nemirtingumo gija vietomis yra tokia plona — beveik nematoma. Todėl nenuostabu, kad Kundera paskutiniame knygos epizode vaizduoja save geriantį — švenčiantį knygos rašymo užbaigimą. Rašydamas jis turėjo tikrai pavargti. Ką jau bekalbėti apie eilinį skaitytoją.