Nematomas

Gyvenimas – nelyginant tūkstančius kartų mindžiotas laukas. Bronius Radzevičius

Skaitant naują neseniai mirusio rašytojo Jurgio Buitkaus (1937-2007) knygą „Nematomas“ susiduri su dvilypiu jausmu: noru įsibrauti į rašytojo pasaulį, į tą lauką, kur autorius gyveno, stebėjo aplinkinius, filosofavo, ir pastangas suprasti, kodėl rašytojo tylėjimas tęsėsi tris dešimtis metų? Juk po 1972 m. debiutinio apsakymų rinkinio „Pavasarį gimęs“ rašytojas naujomis knygomis mūsų nedžiugino.

Žinau, kad Jurgio gyvenimas nebuvo paprastas. Jis priminė kopimą stačiais mediniais laiptais. Sako, Jurgis, kaip ir jo tėvas, gyveno nuogais nervais, buvo ūmaus būdo, ironiškas, patyrė daug konfliktų, nes buvo atviras, savikritiškas ir negailestingas kitų atžvilgiu. Dešimtmetį dirbęs „Nemuno“ žurnale, redagavęs kitų tekstus, prieš tai mokytojavęs Žasliuose (Kaišiadorių r.) ir Panevėžyje, namų aplinkoje su žmona daugiau diskutavo, dalijosi kūrybiniais planais, nei rašė. Juk daugeliui sunku užrašyti tai, ką jau su pakankamai smulkiomis detalėmis esi išsakęs žodžiu, vaizduotėje sudeginęs grūdą, kuris turėjo sudygti. Dar studijuodamas lituanistiką rašė eilėraščius, buvo bendrakursio Vlado Šimkaus kritikuotas, tačiau pirmosios novelės prieš 36 metus daugelio buvo sutiktos gana palankiai. Tada jam buvo artimas S. Gedos ir M. Martinaičio pasaulio suvokimas, su jais asmeniškai bendravo ir diskutavo.

Dviejų menininkų gyvenimas šeimoje turi tam tikros specifikos. Jis labiau rūpinosi žmonos Inezos Janonės kūryba nei savo. Kiek žinau, Jurgiui rašyti būdavo nelengva, jį vargino kūrybiniam gyvenimui reikalinga įtampa, bemiegės naktys, tam tikras atsiribojimas nuo viešojo gyvenimo. Tiesos sakymas ne visiems patiko, juo labiau pripažintiems autoriams.

Jurgis šią gyvenimo būseną įdėjo į vieno savo herojų lūpas. „Pirmą kartą apgraibom suvoktas pasaulio amžinumo supratimas ir žmogaus trapumo nuojauta geležimi sukaustė kūną – nebuvo noro nei jėgų net pirštui pajudinti. Gulėk, rodos, ir nejudėk, kol galutinai ištirpsi nežemiškoje nakties ramybėje, kol įaugsi, įsilydysi į didingą tylą, suakmenėsi ir virsi neatskiriama jos dalimi (...) Amžių amžiams sustingsi, nelyginant anas Pompėjos šuo pelenų ir magmos lavinoje...“

Naujoji J. Buitkaus knyga sudėta iš trijų skyrių. Antrajame – dalis apsakymų iš pirmojo rinkinio „Pavasarį gimęs“. Tai buvo debiutiniai darbai, tačiau ne patys prasčiausi, bet apie juos norėčiau kuo mažiau kalbėti. Mat apie pirmąją knygą buvo diskutuota jai pasirodžius, tad naujo pokalbio apie senus dalykus pradėti gal nevertėtų. Juo labiau kad neskelbti autoriaus kūriniai (novelių apysaka „Žalias piemenų pasaulis“ bei vėlesni tekstai, tarp kurių – nebaigta apysaka „Sendaikčių prekyvietė“) leidžia padiskutuoti, pamąstyti apie šio autoriaus darbus. Bandysime ieškoti, anot J. Sprindytės, „lėto autoriaus įsižiūrėjimo į kiekvieną daiktą, žmogų, reiškinį, santykių vingį, jausmo dvelktelėjimus“. Juk tai visiems aktualu ir įtaigu – taip skaitai (jau kelintą kartą) Broniaus Radzevičiaus „Prieaušrio vieškelius“ ir atrandi vis naujų emocijų.

Apysaką „Žalias piemenų pasaulis“ sudaro tęstiniai (kartais ir ne visai) kūriniai, kuriuos autorius pavadino novelėmis. Jau iš pavadinimo aišku, kad tai pasakojimai apie vaikystę – piemenavimą, pasaulio pažinimą ir suvokimą, perduotą per paauglio supratimą. Juose išryškėja šviesus tėvo paveikslas. Iki pat gyvenimo pabaigos J. Buitkus savo tėvo nuotrauką laikė priešais lovą, ant sienos, kad visada jį matytų. Tad ir vaikystės novelėse tėvas yra autoritetas, per jį dažnai išryškėja patys gražiausi veiksmo ir vaizdų blykstelėjimai.

Pirmojoje novelėje „Rytas“ daugumai mūsų, jei esame gyvenę kaime, iškyla ne tik girdėtas, bet ir pajaustas vaizdinys, kai tėvas, vos saulei patekėjus, budina sūnų ir liepia eiti prie arklių, kurie ganosi spygliuotomis vielomis aptvertame aptvare, o pats, užsivertęs ant pečių puskapį beržinių šluotų, traukia plentu į miestą, kad jas parduotų. Kolektyvizacijos laikai, žinoma, gyvulėliai ne tėvo, o visuomeniniai, prie jų ir vargo mažiau. Stovi vaikas kiemo viduryje ir rąžydamasis stebi, kaip „žalia pieva brenda žmogus, tempdamas didžiulį beržinių šluotų pundą, o jam pavymui krenta pirmieji tekančios saulės spinduliai, ir jų atšvaistai blyksi, žaižaruoja rasotoje beržų lapijoje“. Šioje novelėje gamtos motyvai įtikinami: Varnės upokšnis, Velmanto slėnis tokie gražūs ir vaiskūs, kad kiekvienas skaitytojas, jei jis turėjo medžiais, pievomis, upeliais ir kalneliais apsuptą vaikystę, be vargo į ją vėl nusigaus.

Toliau skaitant apysaką jaučiama, kad didelė dalis kūrinio patrauklumo, kurį sudaro vaikystės gamtos aprašymai, sudėta pirmojoje novelėje. Kitose gelbsti jau nutikimai ir patirtos istorijos. Tačiau, laukdamas ir nesulaukdamas to gražumo, tekste randi nebent prasmingus ir filosofinius pokalbius su tėvu (novelė „Žvaigždžių lietus“), pamąstymus apie gėrio ir grožio supratimą.

Novelėje „Derešius“ fondinio arklio metafora perkelta į aukštesnį filosofinį lygį. Vyresnieji žino, kad pokaryje fondiniai arkliai buvo skirti jodinėti valdžios žmogui, nes nebuvo kitų transporto priemonių. Jie buvo privilegijuoti, nuo darbo atpratę: gaudavo po porą gorčių avižų ar miltų, dar šienelio, o kiti arkliai žiemomis krimto tik smulkintus šiaudus. Pašmaikštaujant visa tai galima būtų pritaikyti ir šių dienų žmonių gyvenimui, kad ir kūrybinių darbuotojų...

Ne visos novelės pasisekusios. „Kugelis“, „Laukinė antis“, „Lydeka“ nepadvelkia įtikinamu išgyvenimu, nesublyksi žodžio ir vaizdo vaivorykštėmis, bet primena girdėtas istorijas su kiek kitokiais apdarais, o tai šiek tiek menkina knygos vertę. Tačiau ir jose galima rasti pabirusių grožio dulkelių.

R. Šerelytė „Šiaurės Atėnuose“ (2009-01-09) pristatydama J. Buitkaus „Nematomą“ rašė apie kaimiškąją literatūrą, kuriai gali būti priskirta ši knyga. Bet tai nėra blogai, nes šiuo metu „kaimiškoji“ literatūra vis dar stovi greta moderniosios ar populiariosios. Visada atsiras skaitytojų, kuriuos trauks kaime praleistos vaikystės atsiminimai. O jaunam žmogui, augusiam ant asfalto, ši tema gali tapti atradimų ir jaudulio vieta.

Apsakyme „Griovys“ pasakojama apie krizę išgyvenantį žmogų, kuris, dvylika metų kasdien vaikščiodamas ta pačia gatve, kartą atsidūrė ties skersai gatvę iškastu grioviu, kurio nei peršoksi, nei apeisi. Kasdienybė ir jos problemos tą griovį iškėlė virš egzistencijos, žmogus pamiršo, kur jam reikia eiti, su kuo susitikti, ką veikti. Kūrinį nesunku susieti su to laiko problemomis, žmonių tarpusavio santykiais. Man šis apsakymas priminė poezijos eilutes, kurias norint suprasti reikia kelis kartus skaityti, vertinti, galvoti...

Nebaigtos apysakos „Sendaikčių prekyvietė“ tėra 22 puslapiai. Joje vaizduojamas visai kitoks herojaus gyvenimas: šeima, kurioje vyrauja susipriešinimas, priekaištai, skirtingas gyvenimo supratimas. Kai kūrinio herojus Liudas gelsvos lempos šviesoje skaito seną laišką, varto užrašų knygutę, glosto trumpai kirptą pakaušį, veiksmas persikelia į pokario šeimą, kurią išblaškė negandos, skirtingų kelių pasirinkimai, Tėvynės meilės supratimas. Čia apysakos herojų charakteriai tokie skirtingi, kad tėvas su sūnumis Liudo apmąstymuose pasirengę vienas kitam ne tik priekaištauti, bet ir gerkles perpjauti. Visai nesvarbu, kad juos išskyrė skirtingas gyvenimo tikslo supratimas, kad vienas išpažįsta jam naudingą okupanto savivalę, kitas su ja kovoja. Pakeri prasmingi ir gražūs dialogai. Anot J. Apučio, autoriaus taupus pasakojimas, švari kalba, ne viename knygos epizode pasijunti tarsi išėjęs į gaivią kalbos erčią.

Nežinia, kur būtų nukeliavęs pagrindinis apysakos herojus, jei jam būtų suteikta galimybė atsikelti nuo kėdės ir dar kiek pabūti tarp žmonių. Atsisveikinome su Liudu, kai „jis stebėjo, kaip kruta ir erzeliuoja būriai žmonių, kaip stebėtinai lengvai mezgasi pažintys ir natūralūs ryšiai, ir paskui vėl viskas nutrūksta, o daiktai, iki šiol buvę vienų savastimis, tampa kitų radiniu. Virš prekyvietės plakė tikriausias gyvenimo pulsas, ėjo iš rankų į rankas gyvenimo patirtis ir gaivalingiausioji, nesunaikinama dvasia, kurią galima prilyginti ne kam kitam, o pelkių šviesai. Pačiai tikriausiai pelkių šviesai...“ Deja, niekada nesužinosime, kur pasuks Liudo gyvenimo kelias, nes istorijos tęsinys liko autoriaus sieloje.