Neištikimybės vilionė

Šis romanas – literatūrinė studija ir gili psichoanalizė. Trumpai suprasti jo esmę galima iš prezentacinių žodžių – „Šiuolaikinis švedų romanas. Moterys apie moterų pasaulį“. Žymi literatūrologė Merete Mazzarella romane rašo apie santuoką, vertindama literatūros kūrinius, susijusius su neištikimybe. Knyga stulbina savo išsamia gausybės kūrinių analize. Rašydama recenziją gal nesugebėsiu aptarti visų knygoje aptariamų kūrinių, bet bandysiu pateikti savo požiūrį į šią knygą.

Įvade pateikiama pastaba, kad svetimavimas buvo baudžiamas iki 1948 metų. Suomių sociologo Edvardo Westermarcko, gyvenusio 1862 – 1939, knygoje “Santuokos istorijos pagrindiniai bruožai“ nemini „meilės“, bet „kalba apie seksualinį sambūvį, kaip santuokos pamatą, ir apie solidarumo jausmą, kuris išlieka, nors seksualinis sugyvenimas ir išsisėmęs.“ Rousseau romanas „Julija arba Naujoji Eloiza“ (1761) aptariamas kaip romanas apie meilę, peraugančią visuomenės luomus. Meilės tragiškumas nuskamba jos laiškuose Saint Preuxui, kuriam atsidavusi visgi išteka už kito: „Meilei pavymui, nuolatos seka nerimas, pavyduliavimas ar užsimiršimas, kas menkai tinka santuokai, ramaus džiugesio būsenai.“ Goethe‘s romane „Pasirinktoji giminystė“ (1809) šiuolaikiškai bando žvelgti į neištikimybes temą. Čia fiksuojama septintojo – aštuntojo dešimtmečių nuostata, gynusi besąlygišką individo teisę save realizuoti. Knygoje gausu neištikimybės interpretacijų, remiantis ne tik literatūros, bet ir psichoanalitikų darbais. Psichoanalitiko Ensto Blocho teiginys, kad „priešiškumas, kurį dažniausiai pastebime santuokoje, yra kilęs iš meilės“, sukelia dar daugiau neaiškumo.

Iš gausaus literatūros aptarimo pasirinkau pacituoti tris mane ypač suintrigavusius ir puikiai žinomus literatūros šedevrus.

Pirmasis – Čechovo novelė „Dama su šuniuku“ (1899). Autorius aptaria sutuoktinio neištikimybę. Pagrindinio herojaus Dmitrijaus Gurovo santykiai su Ana romane nagrinėjami ieškant neištikimybės šaknų. Dmitrijau gyvenimo devizas – „atkaklus troškimas paimti, išplėšti iš gyvenimo daugiau, nei jis gali duoti“ yra priešingas Anos, kuri trokšta gyventi garbingai.

Antrasis – Flaubert‘o romanas „Madame Bovary“ (1857). Šis romanas įtraukiamas į neištikimų žmonų ir gyvenimo prasmės ilgesio klausimo gvildenimą. Emma, kupina svajonių, išteka už Charleso, kuriam iš prigimties skirta būti auka. Emmai romantinis nusiteikimas tampa destruktyvus. Įsimylėjimas kyla iš moters poreikio svajoti. Merete fiksuoja, kad „Emmos tragedija: visų labiausiai ji geidė gyventi anapus laiko, nesugebėdama pripažinti nei pasikeitimų, nei pačios raidos“. Jos erotinės avantiūros baigiasi savižudybe. Taikliai pastebėta, kad „Emmą Bovary ne menkiau kaip arsenas dusino jos pačios pyktis“.

Trečiasis – Tolstojaus romanas „Ana Karenina“ (1875 – 1877). Romanas teikia daugelį pamokymų apie daugelį meilės aspektų. „Ana patiria, suvokia, kad ji visokeriopai „atsidavė“ Vronskiui, ir tas patyrimas jau pasėja tragiškos katastrofos grūdą“ – vertina autorė Tolstojaus romano herojės atsidavimą. Vronskis „giliai širdyje slapta trokšta, kad Anai nereikėtų palikti savo vyro; nors tos minties ir gėdijosi.“ Ana taip pat nusižudo, nes jie neturėjo bendro projekto, o tik meilę. Autorė mini paskutiniąją logišką Anos mintį, kuri skamba taip – „jog ji tokiu būdu ne tik nubaus Vronskį, bet ir išlaisvins save – nuo visų kitų, o pirmiausia nuo savęs pačios.“

Literatūrologės kūrinių analizė patvirtino, „kad moterys, peržengusios ribas, yra baudžiamos kur kas griežčiau, negu vyrai.“

Romane autorė nagrinėja ir fatališkos moters portretą. Jos teigimu: „Fatališka moteris – tai moters archetipas, kurį sukūrė visų pirma vyriška fantazija; sukūrė kaip vyro baimės ir susižavėjimo projekciją; sukūrė iš baimės prieš seksualiai patyrusią ir seksualiai nepriklausomą moterį“. Hjalmaro Sodergergo romane „Rimtasis žaidimas“ (1912) rašoma apie Lydiją, kuriai būdingas prabundantis nepriklausomybės poreikis. Tą poreikį žaviai išreiškia pateikiamos eilutės: „Lydija plaukiojo viena./ Jai taip labiausiai patikdavo.“ Tačiau net ir ši fatališka moteris išgyvena savo vidinį skausmą – „Būti „kita moterimi“ – nuostabu, jei tik nebūtų tos tikrosios.“ Merete Mazzarella paaiškina šią intrigą paprastai – „vienišos moterys giriasi savo laisve, tačiau iš tiesų pakliūna į visišką mylimo vyro priklausomybę“. Romane gvildenamos laukimo akimirkos, svajonių salos ar sau saugios vietos ieškojimo iliuzijos.

Knygoje itin atmintin įstringa romano dalis „O kaip meilė?“, kur kalbama apie šį sunkiai aptariamą jausmą. Minimi Ingmaro Bergmano televizijos serialo „Scenos iš santuokinio gyvenimo“ (1973) sutuoktinės Marianne žodžiai: „Joks žmogus man nėra paaiškinęs, kas gi ta meilė. .. Aš manau, kad visiškai pakanka, kad žmonės būtų vienas kitam geri“. Jos sutuoktinis Johanas suformuluoja kitą mintį – „Bet jei tik pradėsime be perstojo apie tai plepėti, meilė ims ir išgaruos.“ Romane prasmingai nuskamba švedų sociologės Ingrid Bosseldal žodžiai, „kad įsimylėjusios moterys, visų pirma siekia paties buvimo sykiu – nori viską daryti kartu su mylimuoju; o vyrai ir išsiskyrime įžvelgia teigiamybes – tada galima svajoti ir fantazuoti apie juodu su mylimąja“. Ta patvirtina ir parinkti Freudo žodžiai laiške Marthai Bernay – „Aš tai žinojau; tik mudviem atsiskyrus, aš gebėsiu aprėpęs suvokti visą savo laimę ir, deja, visą pasiilgimo gelmę.“

Paskutinėje romano dalyje „Santuoka – neištikimybė – santuoka“ minima Wallersteino ir Blakeslee studija „Gera santuoka“, iš kurios autorė pateikia tarsi paaiškinamąjį teiginį visos parašytos knygos apie santuoką prasmę – „santuoka – sąsaja tarp gerų ir blogų poelgių – pasižymi ryžtinga valia viską suprast ir išsiaiškint.“ Pasiremiant terapeutu žiniomis autorė išskiria pagrindines dvi santuokos strategijas – „derybas“ ir „toleranciją be kandumo“. Išskirčiau Strindbergo žodžius apie barimąsi dviejų stiprių sielų sąjungoje: „Jeigu juodu būtų laisvi, puikiausiai sutartų. O dabar nenori, nes susitarti reikštų išduoti savo asmenybę“.

Nei vienoje skaitytoje knygoje neteko tiek atrasti prasmingumo. Pabaigoje autorė bando nusakyti sėkmingos santuokos esmę. Ji iškelia pasitikėjimą pačiu savimi, spontanišką fizinį viens kito artumą, aistros ir harmonijos, laisvės ir priklausomybės sąjungas. Taip pat „suvokimą, ką turi ir ko nenori prarasti.“
O trumpai tarčiau, kad tai - įdomi literatūrologinė studija ir gili psichoanalizė apie šiandienos visuomenėje aktualią meilės ir savitarpio santykių temą. Manau, gerbiamas skaitytojau, neišsigandai begalinio citavimo, nes ši knyga – citatų knyga ir todėl jos vertė išauga.