Nebaigtas žmogus

Anot prof. V. Kubiliaus, Kazys Saja – rašytojas, kuris stovi „ant lekiančio prozos smėlio, graibydamas dilginančias aktualijas, susirūpinęs ir kenčiantis“ ir kuris „jau nebeturi atsarginės erdvės kur atsitraukti“ („Metai“, 2003, Nr.12). Liaudiško pasakojimo tradicija, maitinusi daugelio rašytojų kūrinius, išsenka, tampa nevaisinga (ir nemadinga), atsitraukia į literatūros priemonių užnugarį, laukdama naujų, savitų, gal net drastiškų interpretacijų ir transformacijų, prikelsiančių ją naujai meninei egzistencijai. Tačiau greičiausiai to atsitraukimo nėra – keičiantis tautai ir visuomeninei sanklodai, keičiasi ir kalbos sluoksniai. Pamažu, mums tarsi nepastebint, neprovokuodami ir negąsdindami kaip kiti politinio ar visuomeninio gyvenimo reiškiniai. Skubinti šį procesą, kištis į jį vargu ar tikslinga.

Rašytojui, sulaukusiam garbaus amžiaus ir į lietuvių literatūros istoriją įėjusiam svariomis prozos knygomis, „persikvalifikuoti“, idant būtumei priimtinas skaitytojų rinkai, negailestingiems jos poreikiams ir greitai besikeičiančiai madai, – tolygu perpjauti pagrindinę arteriją, kuria alma gyvybė. Rašytojų, rašančių „širdies krauju“, tolydžio mažės. Tai natūralu, piktintis ar liūdėti neverta, derėtų džiaugtis, kad turime visuomenę ir valstybę, kurioje toleruojama ir pripažįstama žmogaus pasirinkimo teisė. Ką skaityti, kaip ir ką rašyti. Jauni, daug žadantys (ar besitikintys) rašytojai, kiek iš aukšto žiūrėdami į nemadingus, žiniasklaidos pamirštus „senius“, turėtų žinoti, kad ateis laikas, kai ir jie bus nemadingi. Aišku, susitaikyti su tuo, ypač brandžioje jaunystėje – sunku. Mat tai jau nebėra vien tik teisė, tai jau – pareiga. O teisė ir pareiga demokratinėje valstybėje glaudžiai susijusios. Literatūroje, kuri irgi yra tos visuomenės dalis, tegu ir ne prioritetinė, šios sąvokos taip pat egzistuoja. Nevertėtų jų dalyti, skirti – geriau ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Tik taip galima išsilaikyti ant lekiančio smėlio.

Naujausios Kazio Sajos knygos „Nebaigtas žmogus“ simptomiškas ir pavadinimas, ir tekstų struktūra, ir temos, ir pasakojimo tempas, ir pasakotojo intonacijos. Galima tai apibūdinti kaip savotišką nebaigtumą. Atskirus daugiašakio pasakojimo fragmentus jungia galbūt ne vidinė (meninė) žanro logika, o temperamentingo pasakotojo nuotaikos, jausmai ir idėjos. Teksto formų įvairovė (nuo epistolikos iki memuarų) irgi liudytų struktūros laisvę, kuri knygai galbūt ne visada išeina į naudą. Į kelias dalis pasidalijęs pasakojimas, perkertamas laisvos filosofinių klausimų interpretacijos, skaido ir patį skaitytoją, trukdo jam koncentruotis, apčiuopti pagrindinę kūrinio mintį. Galbūt todėl K. Sajos knyga, kurioje visko daug (humoro, sarkazmo, grotesko, vaizdingų palyginimų, skaudžių egzistencinių ir moralinių klausimų formulavimo, netikėto siužeto posūkio), atrodo nebaigta. Tarsi kažkas labai svarbaus nepasakyta, neišreikšta. Tarsi nebūtų išmintingos distancijos, skiriančios laikmetį nuo laiko, gyvenimą nuo būties. Kita vertus, sutikime, kad rašytojui, kurio balsas sovietiniais metais buvo girdimas, skaudu būti neišgirstam susiformavus nepriklausomai valstybei. Nors greičiausiai retam rašytojui, sulaukusiam garbingo amžiaus, pavyksta nugalėti jau literatūros istorija virtusius, kanonizuotus savo ankstesniųjų metų kūrinius. Juk K. Saja, galima sakyti, jau kanonizuotas klasikas, jam nebėra kur beišsiveržti iš šių rėmų. „Klasikas“ ir „kanonas“ – baisūs žodžiai, iš kurių šaiposi brandūs ir dar nesubrendę jaunieji literatai. Visai be reikalo – mieli kolegos, nepeikite kanonų, nes geriausiu atveju jie laukia ir jūsų. Blogiausiu – ir be kanono liksite nepaprastos asmenybės. Įsivaizduoti kanoną kaip kalėjimą – irgi vienas iš įkyrėjusių šablonų, stereotipas, ironijos objektas, kurio nenoriai atsisakoma pačioje rašytojų draugijoje. O juk istorija moko, kad tik kalėjime išmokstama skaityti, – tą liudija ne tik revoliucionierių, bet ir šių dienų didvyrių biografijos. Laisvėje žmogus ir be skaitymo turi ką veikti. Todėl nei revoliucionierius, nei kanonizuotas rašytojas nenusipelno nei užmaršties, nei tylos, nei formalaus, nekūrybiško kūrybos traktavimo, romanas ar perversmo planas tai būtų.

Kalbant apie „Nebaigtą žmogų“, norisi prisiminti ir kitus rašytojo kūrinius – puikias knygas vaikams, pjeses, apysakas, apsakymus… „Nebaigto žmogaus“ temos ir semantinės figūros siejasi su ankstesnių rašytojo kūrinių temomis, idėjomis, grotesko piešiniu, ką jau kalbėti apie stilių, kuris savo tautosakišku vaizdingumu brutalioje mūsų literatūros kasdienybėje atrodo vos ne anachronizmas. Žmogaus kūrimo tema, gyvybės paslaptys ir metamorfozės autoriui svarbios, tačiau kvestionuojamos, įgyjančios paradoksalų, komišką, sarkastišką pobūdį. Žmogui suteikta teisė pabaigti save ir tuo priartėti prie Dievo, tačiau, matyt, žemiškoje jo prigimtyje užkoduotas nuolatinis grįžimas į dulkes, žemę, pirmapradės materijos ilgesys. K. Saja, išradingas pasakotojas, žmogaus likimo ir dvasios virsmus dažnai supina su stebuklinių pasakų elementais (paauglystėje didelį įspūdį man padarė apysaka „Marškonis“, kur kalė ir kiaulė virto merginomis ir pagrindinės herojės seserimis – kad nebūtų atstumti du perspektyvūs jaunikiai). Transformuoti ir pritaikyti konkrečiai kūrinio situacijai, šie pasakų ir mitų elementai savaip transformuoja ir kalbą, ir patį tekstą. Fantazijos ir realybės audinys toks glaudus, kad nematyti siūlių. K. Saja – patyręs dviejų realybių „siuvėjas“, mokąs pritaikyti kiekvienam audiniui subtilią siūlo spalvą. „Baltais siūlais“ linkstame vadinti neatitikimus, disonansus, disproporcijas – K. Saja retokai naudoja šios spalvos siūlus, išskyrus nebent tuos atvejus, kur, metus dygsniuoti spalvingą teksto audinį, imama filosofuoti, per daug klausinėti (atsakymų, kaip žinome, vis tiek nebus), siūlyti savo sprendimų variantus (tekstą „išsprendžia“ pats skaitytojas, autorius čia turi būti nešališkas). Na, bet vienas kitas baltas dygsnis padėties negadina. Kita vertus, tai galima laikyti lengvinančia aplinkybe. Kiekvienas autorius – nebaigtas ( netobulas) žmogus, ir ši miela detalė bent kiek atitolina rašytoją nuo negailestingojo kanono, ir mes galime į jį žiūrėti kaip į paprastą mirtingąjį. „Moralistą“, bijantį „niekšybės, kvailybės ir nuobodybės“ (p.223). Gyvenimas mėgsta paradoksus – tobulą žmogų galėtume įsivaizduoti kaip nebijantį šių trijų „Šėtono šliundrų“. Bet ar toji drąsa kartais nereikštų prisitaikymo, ar – dar blogiau – organiško susitapatinimo su šiomis „vertybėmis“?.. Visuomeninio gyvenimo aktualijos kartais tai atskleidžia. Būti nebaigtam – matyt, tokia žmogaus lemtis, ir nederėtų griežtai teigti, kad ji neteisinga.