Nebaigtas žmogus

Žmogus – Gamtos arba Dievo pagrandukas, „Gulbės giesmė“… Jis gimsta tarsi neišnešiotas, tačiau yra „užprogramuotas“ taip, kad ateity galėtų pats save užbaigti. Tobulėjimui jam duotos didžiulės galimybės. Mokslininkai tvirtina, kad mes kolei kas tesinaudojam dešimtąja dalim savo smegenų. Akmens amžiuje jų tikriausiai neprireikė nė tiek, tačiau žmogaus kaukolės tūris, kaip rodo iškasenos, buvo toks pat.

Daugelis gyvių, pavyzdžiui, vorai išsirita jau „baigę“ visus jiems reikalingus fizikos, chemijos ir gudrių intrigų mezgimo mokslus. Medis, kaip kadaise rašė Petras Naraškevičius, alksniu užgimęs, alksniu ir miršta. O žmogus, gimęs „alksniu“, gali išaugti ąžuolu. Arba atvirkščiai… Būta atsitikimų, kai kūdikį pasivagia beždžionės, tačiau tarp jų žmogus netrukus nužmogėja, netampa panašus nei į Mauglį, nei į Tarzaną.

Pasaulyje žinomas psichiatras Vikt.Franklis, kartais gretinamas su Froidu, Jungu ir Adleriu, išgarsėjo savo veikalu „Logoterapija“. Suvoktas, įprasmintas gyvenimas apsaugo žmogų nuo depresijos, frustracijos, narkotikų, savižudybės. „Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką“.

Taigi troškimas tobulėti, uždavinys užbaigti save ir galėtų būti vienas iš galimų atsakymų „dėl ko“. Dabarties visuomenė, pasirinkusi šūkį „čia ir dabar“, šitos tobulėjimo pareigos ir vertybės nelinkus pripažinti.

Kiti du mokslininkai iš JAV – Džonas Rodžeris ir Piteris Makviljamsas savo knygoje „Gyvenimas (įvertintas) 101“ aštriai kritikuoja vyraujančią švietimo sistemą: „Po dešimties ar daugiau metų, praleistų mokykloj, sužinome, kaip ištraukti kvadratinę šaknį (ko visai neprireiks kasdieniame mūsų gyvenime), bet neišmokstame atleisti sau ir kitiems (ir nesuvokiam, kaip tai yra svarbu). Mes išstudijavom paukščių migracijos kelius, bet nesam tikri, ar mūsų pačių pasirinktas kelias yra teisingas. Preperavome varles, tačiau tikriausiai net nemėginom perprasti žmonių tarpusavio bendravimo dinamikos. Žinom, kas parašė „būti ar nebūti“, bet nežinom atsakymo. (…) Tai, kad mūsų švietimo sistema nenumato mums atskleisti gyvenimo paslapčių, jokia paslaptis. Mokykloje mus moko visko, tik nemoko, kaip reikia gyventi“.

Mano apsakymai neskelbia kokios ypatingos etikos, knygoje nėra ir nuoseklaus čia suminėtų klausimų išdėstymo. Kai kurie personažai išsako autoriaus mintis, abejones, perteikia šiokią tokią gyvenimo patirtį. Ar žmogus išmintingai, ar dorai karaliauja Gamtoje, veikdamas kaip žiaurus ir išpuikęs tironas, pamiršdamas, kad Žemė jau yra atsikračius didžiosios dalies netikusių augalų ir gyvūnų? Gamta netoleruoja išsigimėlių, o žmonių visuomenėj jų katastrofiškai daugėja. Išsigimstantis žmogus, vienintelis tarp gyvių, stengiasi išvengti palikuonių arba gimusiais nebesirūpina. Argi ne keista, argi ne baisu, kai daugeliui didžiausia Gamtos dovana – žmogaus protas tampa kliūtimi ieškant gyvenimo džiaugsmo? Galbūt save reguliuojanti arba Visatos Kūrėjo tvarkoma Gamta surado būdą, surado kvaišalus šitam įžūliam dinozaurui sunaikinti?

O gal aš čia ir knygoj nuogąstauju kaip Bergas (iš apsakymo „Cugcvangas“), norėdamas atspėti gresiančią nelaimę, kad ji kaip vardu pavadintas šuva nuo mūsų atsitolintų.

Žinau, nūnai literatūroj nemadingas toks mano diletantiškas postringavimas, tačiau „išlaisvintas protas“ diktuoja man tam tikrą atsakomybę. Amžius, patirtis leidžia suabejoti peršamomis dabarties vertybėmis: daugiau pinigų, daugiau daiktų ir sekso! Būtų labai nyku ir liūdna, jeigu nebūtų kitų kelių, kitokių pasirinkimų gyvenimo pilnatvei pajusti. Mūsų širdis, tariamai talpinanti visus jausmus, visų daugmaž vienoda – nei milijonierius, nei ministras, nei sekso čempionas antžmogiškos laimės joje nesutalpins.

Tai, ką esu išsiaiškinęs pats sau, nenorėčiau primygtinai siūlyti kitiems. Beveik esu tikras, kad ir be manęs vartojimo manijos apsėstas jaunimas anksčiau ar vėliau susimąstys, velniams pavasariais čiulba tie paukščiai ir žydi gėlės, velniams tasai Šekspyras, Petrarka arba mūsų poetai tiek daug prirašė apie meilę? Ar tik todėl, kad anų „tamsių“ laikų panos kitaip jiems „nedavė“? O gal jų meilės išgyvenimas buvo kur kas gražesnis, prasmingesnis?..

Nemadinga nūnai kalbėti arba rašyti apie meilę ar pareigą savo Tėvynei, apie tuos, kurie dėl jos aukojosi, žuvo… Lietuva laisva, turim valstybę, ji ir privalo viskuo pasirūpinti… Baigdamas beveik norėčiau grįžti, nuo ko pradėjau. Žmogus ateina į pasaulį nebaigtas. Lepus ir kaprizingas pampersų vartotojas. Tėvynė – tai toji vieta, ta aplinka, kur jis tampa sąmoningu ir savarankišku žmogumi, per savo gimtąją kalbą sugerdamas tautos patirtį, istoriją, papročius. Tėvynė taip pat – toji vieta, kur mes pagaliau išdalijame save. Knygoje, rodos, ne sykį kartojama tiesa, jog žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek čia būdamas išdalija save.

Ačiū tiems, kurie kadaise man ištiesė ranką arba atvėrė širdį duodami, ir tiems, kurie nenusigrįžta, kai mėginu grąžinti skolą.