Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Naujojo atgimimo išvakarės

Naujojo atgimimo išvakarės Naujoji Gintaro Beresnevičiaus knyga „Naujojo atgimimo išvakarės“ (Aidai, 2005) – tai mėginimas užpildyti tuščią nišą knygų lentynoje – panašių svarstymų, parašytų lietuvių autorių, nėra tiek jau daug, ir retas pasaulietis apskritai išdrįsta imtis panašaus darbo.

Knygos pradžioje autorius pažeria gausybę idėjų - kaip Lietuva galėtų suklestėti iš tikrųjų atsigręždama į Kristų ir jo mokymą. Joms įgyvendinti reikėtų glaudaus pasauliečių ir dvasininkų bendradarbiavimo, pastariesiems dažniau įsiklausant į pasauliečių katalikų balsą.

Kaip ir kiekvieno pasaulėžiūros problemoms skirto veikalo, kai kurioms knygos idėjoms galima pritarti, kai kurias toleruoti, kai kurioms – prieštarauti. Tokių gana akademinių idėjų gausa ypač pasižymi pirmasis knygos skyrius, kuriame autorius vieną po kito beria patarimus, kaip geriau turėtų veikti Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Tačiau kai kurie iš jų, švelniai tariant, yra ginčytini – pvz., kad ir pasiūlymas infiltruoti į politines partijas katalikus agentus. Aiškiai išsakytas autoriaus noro įgyvendinimas matyti darbuojantis greta krikščionis ir pagonis vargu ar atneštų vaisių – kažkada pačiam teko stebėti, kaip pagonys puola Šventosios upėn, bandydami nusiplauti krikšto ženklus. Apskritai, perskaičius šį skyrių, gali susidaryti įspūdis, kad Beresnevičius Bažnyčią suvokia kaip slaptą žvalgybos ar panašią politinę organizaciją, kuri su savo priešais gali kovoti tarsi M6, naudodamasi šūkiu – „tikslas pateisina priemones“. Vargu ar tai padės – nes ne tik organizaciniai gebėjimai, ne įtaka politikai ir ne gebėjimas veikti medijas yra Bažnyčios stiprybės ženklas.

Didžioji dalis visuomenės, kuri su Bažnyčia ir jos struktūromis palaiko tik tokius epizodinius santykius, kaip krikštynos, Pirmoji komunija, vestuvės ir laidotuvės – ne paslaptis, kad į Bažnyčią žiūri su tam tikru nepasitikėjimu ir laiko ją anachronizmu, kultūros stabdžiu bei tamsybininke. Didžioji dauguma inteligentų ar taip save vadinančiųjų, ar tiesiog „baltųjų apykaklių“ – yra stebėtinai neišprusę religijos atžvilgiu. Itin stereotipinis yra elgesys su dvasininkais – didelė dalis tikinčiųjų elgiasi su jais taip, tarsi jie būtų ne iš šio pasaulio, dažnai su dvasininkais kalbama tik šabloninėm frazėm. Dar blogiau, kad dalis kunigų dažnai palaiko tokį savo „Dievo tarno“, atitrūkusio nuo bet kokios žemiškos realijos, įvaizdį, lygiai kaip ir daliai tikinčiųjų yra nepriimtini aktyvūs kunigai, širdimis esantys danguje, o kojomis – stovintys tvirtai ant žemės. Be to, Bažnyčia nėra supermarketas, ir vargu ar ji laimėtų kovoje su pasaulėjimu, jei kiekvienas žmogus galėtų rinktis kunigus pagal „savo skonį“? 

Palyginimui su dabarties krikščionybės kontekstu skaitytojas supažindinamas su dabartiniu krikščionybės ir islamo santykiu. Kol kas Lietuvoje dėl musulmonų veiklos nekyla problemų – nedaug turime aktyvių islamo išpažinėjų. Tačiau pakaktų, jei per 10–15 metų, pakilus Lietuvos ekonomikai, šalin plūstelėtų emigrantų banga iš Azijos šalių. Ko gero, katalikiška šalimi tada galėtume vadintis tik iš dalies – nes koks 200 000 aktyvių musulmonų persvertų religinių svarstyklių lėkštelę ne mūsų naudai.

Niekam ne paslaptis, kad tie patys inteligentai, kultūros veikėjai ir popžvaigždės, kuriems Bažnyčios mokslas atrodo nepatrauklus, dažnai su užsidegimu ir dideliu noru metasi į plačią dvasines paslaugas siūlančią rinką. Į tą jos segmentą, kuris vadinasi – magija, burtai, ezoterika, o jei apskritai – visokio plauko okultizmas. Tenka apgailestauti, kad, nuolat būdami žiniasklaidos akiratyje, jie daro įtaką ir savo gerbėjų pasaulėžiūrai – galbūt daug labiau nei tų pačių gerbėjų epizodiniai susitikimai su kunigais. Daugelis žmonių pradeda skaityti laikraščius nuo horoskopų, o namus tvarkytis ir puošti – nuo dvasių saugančiais kristalų ar magiškų ritulių ir feng – šui patarimų. Spaudoje ir televizijoje nuolat reklamuojamos – kitaip sunku tai pavadinti – įvairiausių rangų burtininkų ir raganų paslaugos, dažnai tai pateikiant kaip tikrą ir itin artimą „lietuviškai dvasiai“ dalyką. Tačiau retai kada populiariojoje spaudoje pasirodo straipsnių, kuriuose būtų demistifikuojami šie reiškiniai ir parodoma jų tikroji kilmė, pavadinant juos taip, kaip ir reikėtų pavadinti - velniava. Ko gero, tai stipriausia knygos vieta – autoriui šių dalyko pažinimo patirties tikrai nestinga, ir būtų smagu sulaukti didelio, išsamaus veikalo, skirto šiai temai.

Na pagaliau penktasis knygos skyrius – tai refleksija, išreiškianti apgailestavimą dėl nuolat prarandamo šventybės pojūčio, tai kvietimas nuolat atsigręžti į Romą, į Bažnyčią – į Kristų.

Tad tokia knygelė. Oponuojant autoriui, drįsčiau teigti, jog knygoje, nors tiesiogiai to neminima, bet tai jaučiama – bandomas modeliuoti gan kairuoliškos Bažnyčios modelis. Gaila, kad galbūt nėra išplėtotos autoriaus mintys. Tačiau kaip medžiaga apmąstymams turi ne vieną įdomią mintį, kuri galėtų paskatinti peržvelgti savo santykį su Dievu ir Bažnyčia.

Tai knyga, kuri žmogų, ieškantį tikėjimo, gali nustebinti ir išgąsdinti tuo atveju, jei ieškoma ramios „savaitgalio katalikybės“, vyresnio amžiaus katalikams – galbūt kiek ekscentriška ir neįprasta. Bet turbūt galima teigti – jog tai, kas čia parašyta, nepaliks abejingų, neliks „šaukiančiojo tyruose“ balsu.
Giedrius Kšivickas
2005-09-07
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Aidai
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 130
Kodas: ISBN 9955-656-08-5
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-07 19:00
Gaspadorylazz
Sakyčiau, labai reikalinga knyga. Kad tik platesnį atgarsį įgautų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą