Našliadirbys

Kaip gaminamos našlės

„Visoje Oligarchijoje bei Pasienio pasauliuose sklinda pasakojimai apie legendinį galvų medžiotoją, mitriausią Galaktikos žudiką Džefą Naithauką, pramintą Našliadirbiu. Tačiau patsai Našliadirbys jau šimtą metų yra anabiozės būsenos, miega Giliuoju Miegu, nes serga nepagydoma liga ir tikisi pabusti tik tada, kai mokslas sugebės ją išgydyti. Deja, įvykiai Galaktikoje klostosi taip, kad kai kam trūks plyš reikia būtent Našliadirbio paslaugų. Ir Našliadirbys sugrįžta – keistai atjaunėjęs, naujame kūne...“ – jau vien tokio aprašymo užtenka, jog suprastum, kad veiksmas liesis per kraštus. Deja, visa tai jau matyta, skaityta, girdėta. Pasienis, kuriame neegzistuoja įstatymai, ir jaunas, tobulus žudymo sugebėjimus turintis žudikas. Tik atvykęs į Pasienį, jis tampa kiečiausio bičo dešiniąja ranka, paskui jį valkiojasi didžiausias bailys planetoje, o po to mūsų veikėjas įsimyli boso merginą. Visa tai labai primena gerą, bet seną, epopėją apie „Plieninę žiurkę“. Tiesa, jog siužetas nuvalkiotas ir panašus į pigaus veiksmo filmo. Va čia ir norėtųsi pasakyti, jog visus tuos trūkumus užgožia iš kojų verčiantis veiksmas. Deja... Bus keli pasišaudymai, bus kelios įtemtos scenos, tačiau tai ir viskas. Beje ir tos spačios veiksmo scenos taip nykiai aprašytos, jog graudu darosi. Tačiau, mano nuomone, šią knygą tarp kitų jos žanro knygų išskirtine daro siužeto pabaiga. Pagrindinis veikėjas, išžudęs visus, neiškeliauja į tolimą planetą ir negyvena ilgai ir laimingai. Jis miršta buka ir netikslinga mirtimi kautynėse.

Klonas irgi žmogus

Dabar pakalbėkime apie pagrindinį veikėją. Rašytojas turbūt nusprendė, jog neverta plačiau jo aprašyti, nes juk jis tik garsiojo žudiko klonas. Beje apie tą garsųjį žudiką irgi žinome ne tiek jau daug. Tačiau didžiausią nusivylimą (juoką pro ašaras) sukelia klono mąstymas. Aišku viską galima suversti tam, kad jis klonuotas tik prieš kelias savaites ir dar nelabai suvokia visas psichologijos vingrybes. Tačiau juk su juo (bent knygos pabaigoje) keliauja Kalėdų ganytojas, suinteresuotas ne savo, bet klono gerove. Ganytojas visomis išgalėmis bando apšviesti kloną, tačiau mūsų herojus nesiklauso protingų žodžių ir yra panašus į užsispyrusį bulių, galva daužantį sieną.

Taigi. Knyga tikrai nėra deimančiukas fantastikos lobyne, tačiau jei jums patinka „action“ stiliaus knygos, rekomenduočiau ją perskaityti. Vien dėl bendro išprusimo.