Naktis prekybos centre

Nedidelės, bet smagios knygutės žanras apibūdinamas kaip „įkaitų romanas“, o jo autorė – kaip „statistinė lietuvė“. Kol didieji rašytojai piktinasi, kad jau visiškai bele kas drįsta siūlyti savo trigrašį šventajai karvei – tautinei literatūrai – likusi tautos dalis pamažu suvokia, kad gal tai ne taip jau ir blogai. Visiems, kurie į knygas nežiūri kaip į žmonijos gelbėjimo ir aukštų idealų propagavimo priemonę, ši knyga turėtų patikti.

Čia papasakotos didmiesčių gyventojų porų, vėlyvą vakarą užsukusių apsipirkti į „Maksimą“, dienos tėkmės istorijos. Įskaitant ir porą, iš nevilties apiplėšusią banką ir prekybos centre besislapstančią nuo policijos. Taigi visi veikėjai susitinka įtemptu įkaitų dramos metu, kuris pamažu virsta lengvu farsu. Džiugu, kad autorės (berods hidrometeorologijos stoties darbuotojos) personažai ir atrodo kaip žmonės, ir kalba kaip žmonės. Tokie, kokius kasdien sutinkame gatvėje, o ne gyvenantys tik literatūros kūriniuose, kur jie dažniausiai atlieka tik akivaizdžiai dirbtinai sukurtą, nors ir pakylėtą sielos slėpinių eksponavimo misiją. Taigi šių veikėjų, atstovaujančių įvairiems visuomenės sluoksniams, ir rūpesčiai yra žemiški, ir vaikai – vaikiški, ir santykiai nesunkiai atpažįstami. Būtent atpažinimo džiaugsmas ir kelia „neprofesionalaus“ skaitytojo simpatijas. Natūraliai skambantys dialogai, sveikas humoro jausmas, gražiai suregzta, tegul ir nelabai įprasta intriga – jai rutuliojantis, išryškėja veikėjų socialinės kaukės ir žmogiškosios savybės – parodo visuomeninius tipažus kaip ant delno. Nors personažai apibūdinti gana skubotai, bet išraiškingai ir vykusiai.

Tuos, kas šioje istorijoje įžvelgs didelę televizijos rodomų siužetų įtaką, galiu paguosti, kad čia gerokai kliūna ir televizijai, ir žiniasklaidai, ir policijai, ir net pačiai „Maksimai“. Viskas čia atrodo vykę (gal tik pabaiga perdėm jausminga, ir reikėtų daugiau informacijos apie dažnai įkaitų minimą Stokholmo sindromą). Aišku, netvirtinčiau, kad kiekvienas galėtų susitapatinti su veikėjais. Bet drįsčiau spėti, kad kiekvienas gali juos įsivaizduoti ir galbūt net užjausti, kaip užjaučiamas į bėdą patekęs praeivis. Tačiau jei visi vadinamieji „statistiniai lietuviai“ tokie pastabūs, kaip A. Eivaitė, tai nėra ko inteligentams sielotis dėl „kultūros degradavimo“ – ji tikrai išgyvens, tegu ir ne tokiu muziejiškai tvarkingu pavidalu, prie kurio kadaise visi buvome pripratinti.