Muzika kaip kultūros tekstas: naujosios muzikologijos antologija

Augustinas muziką kildino iš angelų giedojimo, o Rolandas Barthes'as ją siejo su žmogaus balso paslaptimis. Kur slypi muzikos galios? Kuris matmuo - dvasiškasis ar kūniškasis - muzikos mene viešpatauja? Ar galima muziką perskaityti ir aprašyti kaip kultūros tekstą? Šie klausimai iškilojau seniai: įminti abstrakčios muzikos kalbos paslaptis mėginta pasitelkus matematiką ir retoriką, filosofiją ir kitus mokslus.

XX amžiaus pabaigoje globalių politinių, kultūrinių ir technologinių iššūkių akivaizdoje muzikos kaip kultūros reiškinio klausimą suaktualino naujoji muzikologijos paradigma. Pasitelkę platų humanitarinių disciplinų spektrą (postmodernioji filosofija, kritinė teorija, feminizmas, poststruktūralizmas, postkolonializmas, naujasis istorizmas, kultūros studijos ir kt.) kultūrinės muzikologijos atstovai naujai interpretavo daugelį senų ir naujai iškylančių problemų. Laužydami įsigalėjusias tradicinės muzikologijos metodologines nuostatas ir vertybines hierarchijas, naujieji muzikologai radikaliai išplėtė ir tyrinėjamų muzikos reiškinių lauką: šalia akademinės muzikos (klasikos ir šiuolaikinės kūrybos) deramą vietą čia užima populiariosios ir nevakarietiškos muzikos analizė. Šioje antologijoje pateikiami ryškiausi naujosios paradigmos atstovų tekstai bei kultūrinį muzikologijos posūkį paskatinę filosofų darbai.

Rinktinėje pateikiamuose žymių JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Australijos, Prancūzijos, Slovėnijos muzikologų, postmodernios ir kritinės filosofijos atstovų darbuose siekiama apmąstyti muziką kaip kultūriškai reikšmingą reiškinį, interpretuoti kintančias muzikos kūrybos, funkcionavimo ir supratimo formas bei jų sociokultūrinius kontekstus.