Muzika kaip kultūros tekstas: naujosios muzikologijos antologija

Vakarietiška kultūra, daugelį amžių skiepyta visam pasauliui kryžiumi ir kalaviju, per ilgus metus sukūrusi gremėzdišką ir nepajudinamą kultūrinių tradicijų perimamumo sistemą, šiandien – aksominio totalitarizmo (arba globalizacijos) laikais – susiduria su savo pačios suformuota vertybių krize. Vakariečio dvasia nuolat plėšiama perpus dviejų antagonistinių idėjų: permanentinio progreso idėjos, paremtos darvinistine evoliucijos teorija ir linijinio pasaulio vystymosi suvokimu, ir amžinų bendražmogiškų vertybių idėjos, paremtos hierarchiniu tradicinės visuomenės modeliu ir hegemoniniu vakarietiško gyvenimo būdo išskirtinumu. Veržlus progresas ir inertiškos tradicijos kakta kakton susidūrė Vakarų pasaulį užplūdus naujojo totalitarizmo (dar kartą nevartoju žodžio „globalizacijos“) bangai.

Kad pateisintų vykdomą totalinę pasaulio unifikaciją, naujieji globalizatoriai ėmėsi kurti ir atitinkamą kultūrą. Imtasi versti senus supleišėjusius stabus ir vietoj jų paskubomis lipdyti monolitinius naujuosius. Šis procesas vienų vadinamas dekonstruktyvizmu, kitų – poststruktūralizmu, trečių – tiesiog postmodernizmu. Nesvarbu, kaip pavadinsi šiuos naujuosius kultūrtrėgerius, visų jų siekis vienas – iki pamatų sugriauti senas hierarchizuotas vertybines struktūras, nušluoti nuo žemės paviršiaus naujojo übermensch gimimui trukdančius senojo „elito“, „klasikos“, „aukštosios kultūros“ likučius ir kartu atlaisvinti vietą naujoms globalioms globalaus žmogaus vertybėms. Štai toks paprastas ir kartu nelengvas šių kultūrinių neoliberalaus kapitalizmo ideologų tikslas. O šie kultūriniai ideologai – tai ir naujosios prancūzų postmodernistinės pseudofilosofinės mokyklos kūrėjai, ir naujieji kultūriniai rinkodarininkai – besivienijantys įvairių šalių semiotikai, ir naujieji atskirų kultūros bei meno sričių postreformatoriai. Tad pakalbėkime apie vieną iš reformuojamos menotyros (nesakau – reformuojamo meno) sričių – muzikologiją, juolab kad pasitaikė puiki proga – lietuviškai išleista bene pirmoji rimta postmodernistinės muzikos kritikos knyga.

XX amžiaus 8–9 dešimtmetyje prasidėjo ekonominė ir kartu kultūrinė pasaulio globalizacija. Aukštoji kultūra prarado savo statusą, vartotojų visuomenę užkariavo masinės kultūros vertybės, ji paniro į paviršutiniškų, vienadienių ir betikslių pojūčių bei išgyvenimų liūną. Ankstesniems amžiams būdinga meno sakralizacija ir genijaus kultas išsigimė ir tapo miesčioniška karikatūra. Klasikos pasaulis tapo pramogų verslo vadybininkų sumaniai peršama masinio vartojimo preke. Visi visuomenės sluoksniai ėmė niveliuotis ir unifikuotis ne socialiniu, o kultūriniu požiūriu, visus juos užvaldė vadinamoji puskultūrė arba „midkultas“ (angl. middlebrow culture – žodžių junginio „miesčionių kultūra“ trumpinys). Plačiosios masės tiesiog nesugebėjo perprasti profesionaliosios muzikos esmės – muzikos rinkoje įsiviešpatavo jo didenybė „popsas“. Ką gi daryti? Kaip padėti liaudžiai susivokti slėpiningame garsų pasaulyje?

1983 metais amerikiečių muzikologas Josephas Kermanas parašė straipsnį „Keletas kanoniškų variacijų“, jame pateikė elementarų, bet įžūlų ir tuometinius muzikologus šiurpinantį muzikos kanono apibrėžimą: muzikinis repertuaras šiandien yra tiesiog senų kūrinių atlikimas; o kanonas yra jiems išreikšta muzikologų pagarba. Taigi klasika visų pirma buvo pervadinta kanonu – dirbtinai išaukštintu uždaros autoritarinės struktūros etalonu. 9-ojo dešimtmečio viduryje JAV susiformavo naujosios muzikologijos mokykla, ji pirmiausia ir ėmėsi neigti tą nekenčiamą kanoną. Josephas Horowitzas į kairę ir į dešinę švaistėsi „puskultūrės“ terminologija ir atvirai kvietė griauti „mirusiųjų maestro šedevrų muziejus“, feministė Susan McClary Beethoveno IX simfoniją pavadino „patriarchalinės tvarkos apologija ir vyriškos kultūrinės (ar net seksualinės) prievartos išraiška“, o Richardas Taruskinas spjaudė visiems autoritetams į veidus ir nė kiek nesibaimindamas jankiams propagavo rusišką ir net sovietinę (!) muziką...

Griauti ir vartyti stabus, aišku, gerai, apsišluoti – irgi ne pro šalį, tačiau ką realiai nuveikė ši dekonstrukcinių reformatorių grupuotė? Giliau pasikapsčius, juos reiktų pavadinti visai ne reformatoriais ar kultūros revoliucionieriais, o paprasčiausiais perversmininkais ar tiesiog pučo organizatoriais. Kritikuodami elitiškumą – perdėm išpūstą pagarbą nedidelei didžiųjų maestro grupei ir sakralizuotą šių meistrų sutapatinimą su pačia muzika – jie patys tapo elitu. Veikdami jau sukurtoje sistemoje, niekaip nesikėsindami į pamatines vakarietiškos kultūros strategijas (svarbiausia iš jų – mesianizmas), reformatoriai greit gavo postus, vardus ir tapo kontrreformatoriais – centrinėmis autoritetingomis figūromis, skleidžiančiomis naujas hegemonines idėjas. Trumpai tariant, keletas gigantiškų stabų buvo pakeisti daugybe mažesnių stabukų, tačiau pati vakarietiškos kultūros stabligė progresavo toliau.

Naujieji dekonstruktyvistai smarkiai išplėtė muzikologinių tyrimų sritis (apie muziką ėmė kalbėti semiotikai, sociologai ir filosofai), tačiau muzikologija tradiciškai taip ir liko sudedamoji vakarietiškos kultūrologijos, skelbiančios Vakarų pasaulio hegemoniją, dalis. Muzikologai postmodernistai kritikuoja ne tik genijų kultą, bet ir autonominės muzikos idėją. Kartu jie po senovei apsiriboja vakarietiška akademinės muzikos tradicija – kanonu, aprėpiančiu tik Europos ir Šiaurės Amerikos tradicijas. Jiems nė motais šalia neoliberalaus pasaulio egzistuojančios kitos muzikos rūšys ir kultūros (štai prieš porą metų naujasis muzikologų guru R. Taruskinas išleido naująją vakarietiškos muzikos bibliją – šešiatomį veikalą „The Oxford History of Western Music“). Todėl naujuosius kanono kritikus galima lengvai apkaltinti tuo pačiu, kuo jie kaltino kanono kūrėjus: „Iš tiesų jie naudojo šį disciplinavimo procesą, norėdami pridengti rasizmą, kolonializmą ir seksizmą, kurie lydi daugelį vakarietiškųjų kanonų...“

Na, o svarbiausias naujųjų postmodernistinių muzikologų „nuopelnas“ tas, kad jie, kaip jau minėjau, norom nenorom išvalė erdvę artėjančiai indiferentiškai globalizmo kultūrai, kuri skelbia paprasčiausią pseudoskirtybių vienodumą: „All different, all equal.“ A dažnai nėra geriau už B, B tam tikromis sąlygomis nėra geriau už C, o C dažniausiai ne geriau už A (simbolius A, B ir C pakeiskite kokiais nors bethovenais, mamontovais ir aliukais ir suprasite, ką turėjau omenyje, o dar didesnio aiškumo dėlei įsivaizduokite ateities paauglį lietuviuką dekonstruotomis smegenėlėmis, kuris, užsidėjęs ausinukus, šlamščia dešrainius, užsigeria kola ir į jūsų klausimą „Kokio šūdo čia klausai?“ įžūliai lyg koks R. Taruskinas atrėžia: „Niekas negali nusavinti muzikos reikšmių. Kūrinio reikšmes plėtoja laisvamaniški ir prieštaringi perskaitymai“). Versdami stabus, kartu jie demokratizavo muzikos sampratą – sulygino ir suvienodino „aukštąją“ ir „žemąją“ muzikinę kultūrą. Neatsisakę muzikos suprekinimo idėjos, kartu jie skelbė, kad šedevrai gali gimti ir iš komercinio kičo. O propaguodami vakarietišką muzikinio ekumenizmo misiją, kartu jie smarkiai prisidėjo prie politinės, ekonominės ir kultūrinės Vakarų ekspansijos.

Knygos anotacijoje kalbama apie „kultūrinį muzikologijos posūkį“, kurį ir atliko šios rinktinės straipsnių autoriai. O aš manau, kad reikia kalbėti ne apie „posūkį“, o apie „apsisukimą“ arba tiesiog „sukiojimąsi vietoje“. Apie postmodernizmą geriau pliurpti jo dvasią puikiai atitinkančiais Zygmunto Baumano žodžiais: „Mes nežinome (ir nežinome, kaip būti tikriems, kad tai žinome), kur yra „pirmyn“ ir kur – „atgal“, taigi negalime tvirtai pasakyti, kuris judesys yra „progresyvus“ ir kuris – „regresyvus“.“ Arba liūdna Leonardo B. Meyerio formuluote: „Šiuolaikiniai menai pasiekė tam tikrą mobilaus sąstingio būseną, kiekvienas atskiras vienetas juda, bet šiame judėjime ten ir atgal logikos nedaug, fragmentiški pasikeitimai nepapildo bendros srovės, o visuma niekaip nepasistūmėja iš vietos – šis efektas žinomas kiekvienam mokiniui kaip Browno judesiai.“

P. S. Rašant šį tekstą mane pasiekė netikėta žinia: 2008 m. vasario 19 d. rytą mirė Rusijos muzikinės kontrkultūros lyderis Jegoras Letovas. Mirė lovoje, nepabudęs iš sapno. Keistų sapnų tau, Jegoruška. Gerai atsimenu tavo žodžius: „Nė vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdą, košmarą ir žaismingumą, negu tai atlieka pats gyvenimas.“.