
Sigitas Parulskis — žinomas poetas, dramaturgas ir eseistas, praėjusiais metais išleisto romano „Murmanti siena“ autorius. Murmanti siena, anot autoriaus,— tai šeimos kronika, besitęsianti nuo XX a. pr. Romane atsispindi pagrindiniai XX a. įvykiai ir reiškiniai (karas, vokiečių ir rusų okupacija, holokaustas, fašizmas, komunizmas, partizanų kovos). Šis romanas yra populiarus ir gerai perkamas. Tačiau ar tai tiksliai parodo jo meninę vertę?
Prieš keletą metų „Šiaurės Atėnuose“ Castor&Pollux taip apibūdino vienos knygos skaitymą: „Šią knygą trenkiau į sieną tris kartus.“ Panašiai buvo ir man. Paėmiau, paskaičiau. Tėškiau į sieną. Vėl skaičiau. Vėl tėškiau į sieną. Ne, manęs nenuvargino sudėtingi intelektualūs apmąstymai, nesukrėtė gilus turinys, nepribloškė virtuoziškai įvaldyta kalba. Viso to, būdama dar labai nepatyrusi kritikė, aš ir neradau. Tačiau apie viską iš pradžių.
Visą savo dar neilgą literatūrinį gyvenimą stengiausi išvengti grafomaniškos, niekuo nepraturtinančios literatūros, antrarūšių filmų apie aną galą ir visų kitų dalykų, vedančių į intelektualinę degradaciją. Ir štai, nuo vilko užšokau ant meškos! Suklaidinta profesionalaus rašytojo pavardės, liaupsinančių atsiliepimų ir visuotinio šios knygos graibstymo, paėmiau į rankas romaną, į kurį telpa anksčiau minėtieji nūdienos popkultūros reiškiniai. Tai tikras lobis šiuolaikiniam vizualiosios kultūros ir, anot A. Šliogerio,
adrenalino gamybos industrijos pavergtam žmogui, apsuptam kasdienio triukšmo, informacijos srauto, kiaurą dieną sėdinčiam prie TV ekrano ir kemšančiam į save visa, kas tik yra siūloma. Užėję į bet kurį knygyną galime nesunkiai suvokti, kad šiuolaikiniam statistiniam skaitytojui reikia lengvai skaitomos,
pikantiškomis detalėmis paįvairintos, giliais būties apmąstymais neapkrautos knygos su greitai besivystančiu įtemptu siužetu. Ir, pageidautina, su paveikslėliais. Ar bent jau ryškiu viršeliu. Šioje knygoje netrūksta nei sekso scenų, nei tulžies laistymo, nei mėšlo anatomijos. Vienas romano veikėjų kalba:
Pagrindinis literatūros tikslas — miglos archeologija. O, jei tai būtų migla! Romane buvo tiek šūdo graibstymo plikomis rankomis, kad filosofiniams apmąstymams ar bent detalesniems aprašymams ko gero net neliko vietos! Kita vertus, kam to ir reikia: juk ne tai daro knygą perkamą, su sudėtingu kūriniu geriausios metų knygos rinkimuose nesublizgėsi.
Žinoma, beveik kiekvienas meno kūrinys dažniausiai turi ir pliusų. Turi jų ir „Murmanti siena“. Tai gana tipiškas šiuolaikinio komercijos produkto pavyzdys, taigi romanas pravers ateities literatūrologams susidarant įspūdį apie XXI a. literatūrą. Be to, lietuvių literatūroje itin stinga gerų romanų ir romanistų tad galbūt Murmanti siena bus tarsi nauja pradžia gerų romanų bangai. Taip pat šis romanas yra gera priemonė optimizmui, pozityviam požiūriui ir jaunatviškam maksimalizmui užmušinėti.
Tad skaitant „Murmančią sieną“ susidaro įspūdis, kad knygos tikslas — ne sukelti apmąstymus, paskatinti apmąstyti savo egzistenciją, o pačiais primityviausiais būdais sužadinti paviršutiniškas emocijas, kurios išsisklaido vos užvertus paskutinįjį knygos puslapį. Žinoma, brutalumas, mizantropija, nihilizmas, absurdas ar net vulgarumas literatūroje nebūtinai esti neigiami dalykai. Dažniausiai būtent nusivylimu, nerimu ir beprotybe persunkti kūriniai palieka sąmonėje giliausią žymę (Škėma, Kafka, Rilkė).
Tačiau kaip patiekalas negali būti pagamintas vien iš prieskonių, taip ir kūrinys praranda meninę vertę, kai netenka saiko ir subtilumo. Autorius viename interviu apie Murmančią sieną pasakė, kad stengiasi kalbėti apie svarbiausius mūsų egzistencijos reiškinius su šypsena. Tačiau man kalbėjimas romane primena ne šypseną, o seno džiovininko spjaudymąsi kraujais tikintis, kad kas nors užsikrės.