Motina

Skaitydamas šią danų rašytojos Karinos Mikaelis knygą, tai šypsaisi, tai akimirkai susimąstai ar net susigraudini. Taikliai, su gilia, bet paslėpta emocija, vietomis net ironiškai, atskleista gyvenimo saulėlydį bepasitinkančios  moters, motinos, pasaulėvoka. Nors istorija atrodo niekuo neypatinga - apie senyvą moterį ir dukrą- tačiau K. Mikaelis sugebėjimas sukurti unikalius veikėjų charakterius, gilius ir tikrus jų santykius, per monologą atskleisti visą moters-motinos gyvenimo istoriją ir jausmus, prikausto dėmesį, užgauna jautriausias sielos vietas.

Trolė - rašytoja, gyvenanti su savo senyva motina. Jųdviejų santykiai - permainingi. Viena vertus, Trolė gyvena tarsi motinos priespaudoje, tačiau toji priespauda nėra despotiška. Motina Trolei ir kitiems savo vaikams, kurie jau yra mirę ar gyvena toli,ne su ja, linki visokeriopos gerovės. Mintyse ji vis dėlioja ir dėlioja savo vaikų gyvenimo planus, apmąsto būtus ir nebūtus vaikų poelgius. Motina turi nuomonę apie viską: koks turi būti majonezas, kokiais siūlais reikia adyti kojines, iš kur parsivežti puikių medinių šaukštų.

Trolę, kuri beveik visą laiką būna kartu, motina linkusi vadinti pasiklydusia avele, naivuole, nemokančia rengtis, netaupia, nemuzikalia, o jos knygas laiko visišku šlamštu. Nors motina pripažįsta, jog Trolė - geras vaikas, tačiau nuolat, be perstojo mintyse, o kartais ir garsiai, kritikuoja ir randa ko pamokyti. Tuo tarpu Trolė - paklusni, taiki moteris, nuolanki dukra, tačiau ji nevengia ir švelniai pasišaipyti iš motinos, ironiškai vadina ją valdove, maloningąja ponia, sugeba subtiliai, jos nesupykdydama, paprieštarauti visažinei motinai. Tačiau pildo kiekvieną motinos norą ir dėl jos yra pasiryžusi viskam: Nejaugi ji ir vėl negalės suteikti motinai džiaugsmo, motinai, dėl kurios ji pasiryžusi nukelti žvaigždę nuo dangaus... (87p.)

Didžiąją knygos dalį sudaro motinos monologai, jie ilgi ir aprėpiantys daugybę temų. Ši išmintinga senolė, tarsi savaime, to visai neplanuodama, papasakoja savo gyvenimo istoriją, prisimena jos gyvenime svarbiais buvusius žmones, įvykius. Tačiau pati mėgstamiausia motinos apmąstymų tema - mirtis. Ji nepavargsta svarstyti apie savo ir savo vaikų mirtį, planuoti laidotuves ir sudarinėti sąrašus, kuo bus vaišinami svečiai. Kai iškeliaus anapilin, motina norėtų kartu pasiimti ir vaikus: Aš karštai meldžiu dievą kas vakarą, kad jis laiku pasišauktų mano vaikus. Noriu, kad mes visi gulėtume kartu, viename kape. Taip jiems bus jaukiau. Ir šilčiau!... (90p.) Atskleidžiamas begalinis motinos prieraišumas savo atžaloms, noras būti kartu, apsaugoti, niekada neišsiskirti.

Knyga apie stiprią, orią garbaus amžiaus sulaukusią moterį, tyliai kovojančią su tuo, kas neišvengiama: senoji moteris baisiai bijo atrodyti panaši į kai kuriuos kitus. O kai kurie kiti - tai tie, kurie senatvėje apsileido. Nelaimingi, pasigailėjimo verti žmonės, jie suvaikėjo. O paskui pikti liežuviai plepa apie juos dievai žino ką...  (159p.)

Karina Mikaelis subtiliai ir jautriai papasakojo istoriją apie vienintelę, pačią tikriausią ir stipriausią motinišką meilę, nepaliaujamą rūpinimąsi ir abipusį pasiaukojimą. Motina žino, kad yra pats tvirčiausias ir išmintingiausias ramstis savo „paklydusioms avelėms“ - vaikams.