Moteris katedrų laikais

Žymios prancūzų istorikės, labai daug dirbusios su archyvine medžiaga, moterims skirtas veikalas stebina preciziškumu ir nepaprastu emocionalumu. Nagrinėdama įvairiausius dokumentus (daugiausia prancūziškus), –­ nuo bažnytinių registracijos knygų iki riteriškos poezijos kūrinių, nuo turto surašymo aktų iki „meilės teismų“ užrašų, – autorė įtaigiai piešia to laikotarpio moters portretą, jos manymu, galintį tapti puikiu pavyzdžiu už lygybę bergždžiai kovojančioms šiuolaikinėms feministėms. R. Pernoud manymu, lyčių lygybė ne tik neįmanoma, bet ir atrodo absurdiška, nes moterims jau nuo viduramžių žymiai geriau sekėsi tam tikrose ekonominio ir visuomeninio gyvenimo srityse, tad visai nebūtina kopijuoti vyrų vien todėl, kad jie pasaulio kol kas nepagerino.

Su didele pagarba ji aprašo viduramžių vienuolių, šventųjų, valdovų žmonų, karalienių, kaimiečių ir amatininkių veiklą, gausiai cituodama istorinius šaltinius: nė vienas teiginys nelieka neparemtas dokumentų. Juos skrupulingai tiriant, atskleidžiama nemažai faktų, prieštaraujančių populiariai nuomonei, jog viduramžiais moterys, laikytos netobulais Dievo kūriniais, beveik nedalyvaudavo viešame gyvenime. Knygoje sėkmingai įrodoma priešingai, be to, paaiškinama nemažai šiuolaikinio ir viduramžio mentaliteto skirtumų, kurie lėmė tolesnę Europos visuomenės kultūrinę ir ekonominę raidą. Remiantis Šventuoju Raštu atsekama, kaip keitėsi požiūris į moterį pagonybės ir krikščionybės laikais, smulkiai analizuojant senovės prancūzų poeziją, paro­domas nepaprastas to meto meilės išaukštinimas, tuo pačiu kritikuojant akademinio mokslo įdiegtą nepagarbą moteriai kaip menininkei ir mokslininkei: aprašomi keli to laikotarpio antifeministiniai ginčai. Čia moterys atsiskleidžia kaip puikios poetės ir rašytojos, pažangių technologijų šalininkės, meno ir kultūros rėmėjos, išmintingos ir gudrios valdovės, aistringos mylimosios, talentingos teisėjos ir savo valdų reformatorės, netgi drąsios karžygės (tokių, kaip garsioji Žana D’Ark, pasirodo, buvo ne viena). Skaitant kyla įdomių minčių apie Europos civilizacijos bendrą praeitį, mąstymo būdo ypatybes, radikaliai skirtingas nuo mūsų laikų net tokiose, atrodo, nepajudinamose srityse, kaip šeima: „Mes sakome, tvirtiname ir skelbiame... kad meilė negali pasireikšti santuokoje, nes įsimylėjėliai niekuo vienas kitam neįsipareigoję ir neverčiami jokios būtinybės“ (p. 133). Žodžiu, pravers ne tik besidomintiesiems viduramžiais, bet ir visiems, kam rūpi pasaulio kultūros istorija apskritai.