Moiros

Nevykęs filmo „Valandos“ perdirbinys. („Valandos“ – 2002 m. holivudinis filmukas su Nicole Kidman, Julianne Moore ir Meryl Streep pagal Michaelo Cunninghamo romaną.) Panaši kūrinio konstrukcija. Kažkuo panašios ir visos trys nelaimingos moterys. Holokaustą išgyvenusi sena žydė. Vėžiu sergančių vaikų slaugytoja lesbietė. Ir prostitutė. Knygoje joms skirta po ištisą dalį. Visos jos kalba vis kitokia maniera. Yra ir vidinio monologo, pasakojimo pirmuoju asmeniu bei dienoraštinės stilistikos formų. Bet, skaitant romaną, tai beveik neveikia, kaip ir visiškai nejaudina visos trys istorijos, veik išplėštos iš kokio žurnalo à la „Svetimo skausmo nebūna“.

Visi vyrų parašyti kūriniai apie moteris – kvaili. Ar skaitytum Zola, ar Parulskį – vis tas pats marazmas. Nežino, nesupranta, bet rašo. Lįsti į moterį – tas pats, kas lįsti į krokodilo nasrus – bergždžias reikalas. Ko tiems plunksnos lesbiečiams reikia bobiškų sielų labirintuose – galėtų paaiškinti tik koks subtilus psichopatologas. Nebent: moters kūnas visada yra šventas. Moteris teikia gyvybę. Moteris nešioja gyvybę. Supranti? Aš irgi kada nors pagimdysiu. Mano putė yra šventa. Taip samprotauja prostitutė iš trečiosios romano dalies. Gal tikrai?Niekas taip nesupranta vyro kaip kurva. Vėl jos auksinė mintis... Hm...

Gal vyras, įsijausdamas į moterį, nori suprasti pats save, prigimtinę neapykantą moteriškajai savo sielos daliai? O gal taip kompensuoja negalėjimą gimdyti, suvokimą, kad jis nėra visavertė gyvybės forma? Gal savo darbą čia daro kito pažinimas? Gal noras būti šventam? O gal paprasčiausias išstumto homoseksualizmo kompleksas? Nežinau. Man tai nelabai įdomu. Moters vidus manęs visiškai nejaudina, paprastai ten nieko nėra, tik jausmų chaosas – man svarbiausia kuo dažniau užsiropšti ant jos išorės, pasitenkinti ir, užmiršus ją, saldžiai užmigti.

Todėl, mano manymu, programinėje brošiūroje „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ Valerie Solanas visiškai teisi: Vyrai yra biologinis nukrypimas: Y (vyriškasis) genas – tai nepilnas X (moteriškasis) genas, jis turi neužbaigtą chromosomų komplektą. Kitaip tariant, vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis, kurio vystymasis buvo nutrauktas dar genų stadijos. Būti vyru reiškia būti nepakankamam, emociškai ribotam; vyriškumas yra stokos sukelta negalia, o vyrai – emociniai luošiai. Galėčiau nurašyti visą V. S. knygą. Man patinka šita pikta putė. Apie save iš tos knygos sužinojau labai daug, be to, sužinojau, kad ir visi kiti – tokie patys išsigimėliai. Rašantis vyras, o visų pirma poetas, puikiausiai atitinka karingos feministės tiradas. Tik labai tikėtina, kad ji pati buvo vyras (lesbietė), o jos knygoje pakeitus vyro signifikantą į moters signifikantą išeitų puikus moters menininkės psichologinis portretas.

Ką apie moteris parašė Nietzsche – necituosiu, nes neužteks viso laikraščio. Juk vis dėlto skaitinėjau lenko knygą. Tai knyga apie moteris, bet jokiu būdu ne apie moteriškumą. Skaityti neverta, nebent tam tikros vietos patiktų mizoginams arba tiems, kurie mėgsta kitokį tam tikrų nesenų įvykių apibūdinimą. Pvz., štai ką sako prostitutė apie Rugsėjo 11-osios performansą: Alacho išpažintojai pasiekė tai, ko troško. Net ir kurvos sukrėstos.