Mirusių mergaičių šventykla

„...Plaukų ant plašakos nedaug: keli tuzinai trumpų rausvų plaukelių. Pirštai susirietę, krumpliai ištinę nuo skysčio. Nykštys pakeltas į viršų, tarsi ruošdamasis iškeliauti. Boluoja riešo kaulas. Ir nagai, kaip kruopščiai jie nukirpti...“

Dažnai yra sakoma, jog tai yra „knyga, kuri prikaustys Jūsų dėmesį iki paskutinto perskaityto puslapio“. Taip pasakysiu ir aš.

Pasakojimas prasideda gan paprastai, niekuo neišsiskirdamas iš kitų gyvenimiško pobūdžio knygų. Autorius pasakoja apie miestelį Orilijų, jo gyventojus ir patį save. Nors iš pirmo žvilgsnio miestelis palyginti mažas, tačiau žmonių pakankamai. Autorius su pasimėgavimu pasakoja kiekvieno jų istorijas. O taip įdomu išgirsti žmonių nuklydimus, išgyvenimus, meilės romanus... Ir štai iš miestelio dingsta mergaitė, paauglė. Mieste, tiksliau miestelyje, kyla panika. Nieko panašaus iki šiol nėra įvykę. Gyventojai bando save įtikinti, jog pagrobėjas yra atvykėlis, miesto svečias. Tačiau tolimesnių įvykių seka visa tai paneigia. Iki šiol įtarti „blogiukai“ pasiraukia iš akiračio. Rėkti „kaltas“ ir badyti pirštu galima ant kiekvieno. Baisiausia yra tai, jog tavo draugas, o gal brolis, netgi mylimas vyras gali būti pagrobėjas. Dingsta ir daugiau mergaičių. Žmonių galvose chaosas. Kas joms atsitiko? Ar jos sveikos? O gal jau mergaičių nebėra tarp gyvųjų? Paauglių tėvai neranda sau vietos, miestelis iki šiol buvęs jaukus ir saugus, tampa gąsdinantis ir baugus.

Knyga skaitosi gana lengvai. Nors ją sudaro apie 500 puslapių, tačiau jie tirpte tirpsta po kiekvieno prisėdimo paskaityti. Romanas „pripildytas“ siaubo, išgasčio, baimės. Tokius elementus be fantastikos sunku suteikti geram kūriniui, tačiau šios knygos autoriui tai padaryti pavyko. Knyga įdomi, kelianti siaubą, tačiau reali. Reali tiek, kad į galvą pradeda norom nenorom lįsti mintys, jog ir mums taip gali atsitikti. Bet kurią dieną per televizorių išgirdęs „...dingo mergaitė...“, pagalvosi, gal tai viso šito siaubo, kuris aprašytas knygoje, pradžia?

Galbūt knyga nepatiks fantastikos mėgėjams, nes čia jos per mažai, galbūt ji nepatiks istorijos mėgėjams, nes jos čia taip pat per mažai (galima sakyti, iš viso nėra), tačiau ji prikaustys mėgstančius siaubą, įtampą ir tikrą, neišgalvotą šių dienų gyvenimą.

„Puiki knyga, patrauklus ir jaudinantis pasakojimas. Pati ta skaityti vėlyvą vakarą be mėnulio, kaukiant vėjui ir kažkur aukštai tarp šešėlių girgždant laiptams.“
Stephenas Kingas

P.S. draugiškas patarimas:
Jei esate nekokios atminties (kaip aš) arba knygas skaitote su nemažomis pertraukomis, patarčiau šio romano veikėjus ir jų šeimyninę bei visuotinę padėtį užsirašyti - pravers. Nes jų čia išties pakankamai daug ir susipainioti įmanoma. Tai tiek.