Mirusios sielos

N. V. Gogolis poemą „Mirusios sielos“ pradėjo rašyti 1935 m. ir nebaigė to darbo iki mirties. Dar daugiau – apytikriai aštuntą dieną prieš mirtį jis sunaikino bemaž užbaigtą antrąjį tomą. Jo išliko tik nedideli fragmentai. Literatūros istorija nedaug težino tokių atvejų.

„Mirusios sielos“ – ypatinga poema, pasauly neturinti sau lygių. Mįslės prasideda nuo paties pavadinimo. Negalime iš karto nuspėti, kas yra tos „mirusios sielos“. Kadangi pagrindinis veikėjas  Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir perka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus, tai atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ – tai tie mirę baudžiauninkai. Tačiau paklausus savęs, o kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo, vėl tampa niekas nebeaišku. Tuo labiau, kad rašytojas į šį klausimą visiškai neatsako. Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo...

Kita vertus, pats sumanymas – pirkti mirusiųjų baudžiauninkų sąrašus yra tiek beprasmis ir absurdiškas, kad sveika galva tokį faktą net sunku įsivaizduoti ir blaiviai įvertinti.

Poemoje ne tik parduodamos ir perkamos „mirusios sielos“, bet apie jas sukasi visas kūrinio veiksmas. Čičikovas važiuoja pas Korobočką, Pliuškiną, Sobakevičių, Manilovą, Nozdriovą ir t.t. ir tie sandėriai dėl tuščių ir beprasmių dalykų tarsi sudaro visą baudžiavinės Rusijos gyvenimo prasmę, to gyvenimo svarbiausią turinį. Tokio visuomenės išsigimimo, kurį Gogolis vaizduoja savo poemoje, vargu ar kur nors kitur mes begalėtume surasti. Reikia pridurti, išbristi visuomenei iš tokios būsenos nėra lengva. Baudžiava, tarsi užsistovėjęs, nešvarumus ir nuodus kaupiantis prūdas, giliu, nesveiku snauduliu užmigdė ir tuos, kurie turi dirbti, ir tuos, kurie tuo darbu naudojasi. Peržvelgę rusų literatūros vaizdinę plokštumą (Gončiarovas, Dostojevskis, Čechovas, L. Tolstojus, Gorkis ir kt), akivaizdžiai matome, kokius kelius rusas turėjo įveikti, ko jis ilgėjosi, kaip jam sekėsi tvarkyti savo ir savo vaikų gyvenimą.

Prisimenu, kai dar vidurinėje mokykloje nagrinėjom Gogolio kūrybą, lietuvių kalbos mokytojas aiškino oficialią sovietinę versiją ir kurinio interpretavimą. Čičikovas, esą, yra kapitalistas, kuris nori pralobti ir perka mirusias sielas. Kuo daugiau baudžiauninkų miršta, tuo jo sandoriai yra geresni, tuo labiau jis turtėja. Bet kaip gali į sąvoką „turtėja“ sutilpti dėželėje slepiami mirusiųjų sąrašai, to mums niekas neaiškino ir, matyt, paaiškinti negalėjo. Visiškai nepaneigiant tokio požiūrio, vis dėlto aiškiai matomas jo neišbaigtumas, netgi jo visiškas absurdiškumas. Tai negi rašytojas buvo tiek kvailas, kad tokį beprasmį absurdą pateikia savo rimtoje ir viso pasaulio pripažintoje knygoje? O gal mes nesugebame visko iki pamatų įžvelgti, nesuvokiame svarbiausio rašytojo sumanymo?

Dėl to, atidžiau žvelgiant į Gogolio kūrinį, nesunkiai galima pamatyti, kad tie, kurie prekiauja mirusiomis sielomis, nori jas brangiau parduoti ir pigiau pirkti, patys yra keliais laipteliais žemiau už tuos, kurie jau mirė ir atsidūrė ant keistųjų Rusijos žmonių prekystalio. Iš tikrųjų Gogolio sukarikatūrinti tipai yra ištraukti iš pačių Carinės Rusijos gyvenimo gelmių ir pateikti taip kasdieniškai ir tikroviškai, kad nekyla jokių abejonių, kad tai patys tikriausi gorodničiai, dvarų savininkai, jų tarnai.

Aš gal išdrįsčiau pastebėti tik vieną vienintelį Gogolio netikslumą – būtent: jei Čičikovas yra tas veiklos žmogus, kuris turėjo iškirsti firsinį – baudžiavinį Rusijos vyšnių sodą, tai jis neturėjo užsiimti mirusių sielų pirkimu, o turėjo daryti kažką rimtesnio, paprastesnio, tikresnio. Tačiau atsižvelgiant į Gogolio teisingą ir pagrįstą nusistatymą, kad ruso sielos esmę ir prasmę sudaro stačiatikybė ir jos tolesnis plėtojimas, toks Čičikovo kelionės, kaip vakarietiškų idėjų nešėjo, portretas yra visiškai tinkamas ir suprantamas.

Pastebėsime, ši poema yra glaudžiai susijusi su pačiu Gogoliu, nes prieš pat mirtį ji nedavė jam ramybės, ir rašytojas, matyt, įvertinęs neišspręstas Rusijos problemas, o gal nematydamas jų sprendimo, sunaikina antrąjį jos tomą. Iš tikrųjų, jeigu jis sugebėjo įžvelgti Rusijos dvidešimto amžiaus ateitį (tas labai įtikėtina), tas nekaltas žmonių aukas, kurios beprasmiškai buvo sudėtos ant Tėvynės aukuro (dešimtys milijonų žmonių žuvusių GULAGo salynuose), tai negalėjo nepašiurpti nuo jų, negalėjo nekristi gilion depresijon.

Vadinamosios pažangios idėjos, kurioms Rusijoje atstovavo Černyševskis, Belinskis, Dobroliubovas, vėliau Plechanovas, Leninas ir t.t., visiškai neigė moralinius stačiatikybės prioritetus, gynė, vadinamąsias materialistines nuostatas, kurios sunaikino tokius svarbius žmonijos praktinės veiklos moralinius principus kaip atgaila, nuodėmė, pasigailėjimas, grožis ir gėris. Gogolis, kaip žinia, nuo pat vaikystės buvo prisirišęs prie stačiatikybės ir, kaip dabar aiškėja, svarbiausius veiklos, ateities svajones siejo su stačiatikybės idėjomis. Dėl to pirmos poemos dalies satyriniam kritiniam ir realistiniam vaizdui sustiprinti, antroje dalyje reikėjo parodyti, kurgi nulėks ta „rusiškoji troika“, kas jos laukia ateityje. Gogolio išmanymas smarkiai kirtosi su Vakarų Europos idėjas propagavusiais ideologais. Gogolis  poemos antro tomo veiksmą vaizdavo su Dievu, naujieji ideologai už tai smarkiai jį puolė, nes visą ateitį įsivaizdavo be Dievo. Šitam giliai išsišakojusiam plyšy ir plėtojosi Gogolio gyvenimo ir „Mirusių sielų“ tragedija.

Kalbant apie „Mirusias sielas“ privalu pastebėti ir tai, kad nepaisant nesuvokiamos Čičikovo veiklos beprasmybės, keliai ir laukai, sodybos ir šeimininkai, tarnai ir miestai piešiami su tokia realistine jėga, tokia aštria satyrine išmone, kad skaitydamas knygą iš pasitenkinimo tik aikčioji ir džiaugiesi.

Atmetus į šoną tolimas ir artimas idėjas, kiekvienam kelio vingy, po kiekviena pastoge, kiekviename vaizduojamo žmogaus veiksme ir kalboje galima įžvelgti tiek daug tikroviškų, besikartojančių žmonijos gyvenimo bruožų, kad Gogolio kūrinys yra tiek pat istorinis, kiek ir šiuolaikinis, tinkantis apibūdinti daugeliui mūsų aplinkoje matytų ir matomų žmonių, realistiškai pagrindžiant jų poelgius ir siekius.