Mirtis Zanzibare

Ką gi, atrodo, kad siužetas gana aiškus. Neaišku tik, kas tame laiške, kad kažkam dėl jo atrodo verta žudyti, ir - savaime suprantama - neaišku, kas žudikas. Kaip įprasta tradiciniam detektyvui, galų gale viename name susiburia uždaras žmonių ratelis, iš kurių vienas (o gal ne vienas?) tikrai yra TAS „blogietis“. Įtarti galima praktiškai visus, o atidžiausiai, ko gero, vertėtų įsižiūrėti į tą/tuos, kurie kelia mažiausiai įtarimų. Skaitytojui keliama užduotis - teisingai atspėti (geresniuose detektyvuose - iš palaipsniui atskleidžiamų faktų išmąstyti), kas yra žudikas, anksčiau, negu tai išaiškėja savaime ar išaiškinama paskutiniuose knygos puslapiuose.

Detektyvai geri tada, kai autorius sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį ir intrigą iki galo. Dėmesys čia išlaikomas, įtampos netrūksta, žaismingų ir netikėtų situacijų irgi, pridėjus dar šiek tiek baimės, truputį meilės, žiupsnelį nesusipratimų ir šlakelį humoro, pagardinus visą šį mišinį rytietiška egzotika - nepamirštam poros aukų (gaila žmogelių, bet kaip detektyve be aukų?) - ir prašom, prieš jus ant stalo „garuoja“ šviežiai iškeptas detektyvas, sudarysiantis jums kompaniją keletui vakarų.

Tiesa, vietomis verkiant norisi, kad pagrindinė herojė bent šiek tiek pamąstytų arba bent kažką pati nuveiktų tam, kad galų gale triumfuotų teisingumas, o ne tik leistųsi nešama nuo jos nepriklausančių įvykių bei atsitiktinumų srauto ir praktiškai vien aklos sėkmės dėka išsisuktų iš mikliai paspęstų pinklių.

Bandant palyginti šį detektyvą su Agatos Kristi knygomis - taip, gal ir galima rasti nemažai siužetinių panašumų su pastarosios „Žmogum rudu kostiumu“, bet - bent jau aš asmeniškai - pirmenybę atiduočiau Agatai Kristi.