Mirštančių dievų kerštas

Savo 2002 metų prozos savaitę (lapkričio11-14 d.) kauniečiai pradėjo didžiausio kūrinio - Jono Laucės romano "Mirštančių dievų kerštas" - aptarimu. Į vakarą atėjo ir knygos autorius. Atrodė pavargęs, priešais klausytojus sėdėjo tylus, lyg viskam abejingas. Tik paklaustas šį tą pasakė apie skaitytus istorinius romano šaltinius. Susirinkusiems buvo sunku patikėti, kad tas sausas, senyvas, ką tik savo aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį paminėjęs žmogus yra įspūdingos biografijos asmenybė: jaunystėje nešiojęs keturių valstybių kareivio uniformas, ėjęs karo ir partizano keliais, sovietmečiu už romano "Negandų metai" rankraštį atsėdėjęs dvejus metus kalėjime, bandytas paversti psichiniu ligoniu, iš mokytojo paverstas juodabarbiu ir pagaliau laisvės metais parašęs du didelius istorinius romanus. Tas prozos vakaras paskatino dar sykį pažvelgti į naująjį J.Laucės romaną "Mirštančių dievų kerštas".

Tai romanas apie Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą. Jo gyvenimas kūriny parodomas kaip vientisa, nepaliaujama kova dėl Lietuvos galybės ir savarankiškumo. Toje sunkioje ir permainingoje kovoje Vytautas iškyla kaip sumanus, įžvalgus, veržlus, lankstus ir tvirtas, kartais net žiaurus valdovas. Tai titaniškų siekių asmenybė: "Aš siųstas kovoti, veikti, gaisru liepsnoti. Aš kovos ir mirties arkangelas su ugnimi kibirkščiuojančiu kalaviju rankoje… Net ir Vilniaus man per maža. Maža ir visos Lietuvos… Pamatysite mano galybę ir didybę".

Romanas atskleidžia Vytauto - karvedžio ir politiko talentą, jėgą. Jo valdomą Lietuvą supa ir smelkia priešiškos galybės - Ordinas, bundanti Maskva, totoriai, pagaliau Lenkija. Romanas vaizduoja Lietuvą lemtingoje, dramatiškoje kryžkelėje - istorinėje, religinėje, tautinėje. Vytautas veda ją per nuolatinius karus, permainingus žygius, sutartis, sąmokslus, klastas. Kūrinio pabaigoje Didysis Lietuvos kunigaikštis valdo didžiausią ano meto Europoje valstybę ir siekia jos savarankiškumo ženklo - karaliaus karūnos.

Tokią plačią, spalvingą istorinę erdvę J.Laucė vaizduoja rimtai pasirengęs. Algirdaičiai ir kęstutaičiai atrodo lyg geri autoriaus pažįstami, jis pasakoja ne tik apie jų valdomas kunigaikštystes, bet ir apie jų pažiūras, charakterius. Autoriui žinomi ne tik žymiausi Ordino, Maskvos, totorių, Piastų, lenkų tarybos žmonės, bet ir jų siekiai, politika. Jo plunksna daugiausia lydi Vytautą, vaizduoja jo viltis ir žygius, bet stabteli ir Marienburgo, Vavelio menėse, atskleidžia ir svetimųjų sumanymus. Romane kryžiuojasi, kertasi ano meto valstybių, jų valdovų siekiai, užmačios, klastos. Kryžiuočiai visada bando palaikyti silpnesnįjį, o paskui jį pražudyti. Didžiausias lenkų troškimas - apglėbti, laimėti Lietuvą. Vytautas prakiša vienintelį gyvenime Vorkslos mūšį, kuriame patiria totorių suktumą. Prieš skaitytojo akis šnara, kunkuliuoja srauni, drumzlina, kruvina mūsų istorijos upė.

Žmogus romano autoriui pirmiausia rūpi kaip istorijos dalyvis, jos kūrėjas. Įvykiai, žygiai, kautynės, mirtys tą žmogų mažai tepaliečia, tepaveikia, tesukrečia. Kūriny daugiausia sprendžiama istorinė, o ne žmogiškoji, egzistencinė problematika. Šiuo atžvilgiu autorių šiek tiek varžė, ribojo jo anksčiau išleistas romanas "Karūna ir kalavijas" (1995). Tai kūrinys apie Lenkijos karalių Jogailą. Ši istorinė asmenybė J.Laucę domino jau mokantis Kauno jėzuitų gimnazijoje. Jam rūpėjo reabilituoti Jogailą mūsų sąmonėje ir literatūroje. Tame romane jis atsisakė tradicinio karaliaus juodinimo. Išteisino jį dėl Kęstučio mirties ir apkaltino tuo nusikaltimu Skirgailą. Šiame romane autorius nuodugniau ir meniškiau pavaizdavo žmogaus silpnybę prieš likimą, istoriją: Jogaila pamilsta jaunutę karalienę Jadvygą ir kenčia dėl ankstyvos jos mirties; jis ima bodėtis sunkia karaliaus našta ir ilgisi gimtojo Vilniaus. Kūriny vaizduojami iš esmės šilti, giminiški Jogailos ir Vytauto santykiai. Romano pabaigoje autorius iškelia lietuvių istoriografijoje naują mintį: lenkų tarybos žmonės nuodija karūnos siekiantį Vytautą, ir Jogaila apsiverkia prie mirusio pusbrolio. Veik pusšimtį metų autoriaus širdyje ir vaizduotėje puoselėtas Jogaila kūriny ne tik nešioja karaliaus karūną, bet ir žmogiškai tai išgyvena. Romane "Mirštančių dievų kerštas" minėti dalykai taip pat paliesti, bet jau glausčiau ir pilkiau. Tas žmogiškasis, egzistencinis, emocinis vaizdų klodas šiame romane šiek tiek vėsesnis. Ir Vytauto vadovautas Žalgirio mūšis romane "Karūna ir kalavijas" pavaizduotas su epišku užmoju - jam skirta arti šimto puslapių, o aptariamame kūriny tik kelios kuklios pastraipos.

Vis dėlto reikia pasidžiaugti J.Laucės pasiryžimu ir drąsa imtis ir parašyti naują didelį romaną apie tą patį istorinį laiką, iš esmės tuos pačius žmones ir įvykius. Tie žmonės eina mums jau pažįstamais istorijos keliais, atlieka tuos pačius žygius, bet jau kitaip juos pakelia, išgyvena, kitais žodžiais juos sutinka ir palydi. Turiningas naujasis romanas liudija įgimtą dosnų epinį J.Laucės talentą.

Romano tekstas įtaigiai išreiškia pasirinkto istorinio laiko dramatizmą. Pasakojimas visą laiką dvelkia įtampa. Vienas kitą lydi, pinasi tautų ir žmonių siekiai, sąmokslai, klastos, žygiai, apgultys, mūšiai, sutartys, išdavystės. Istorinį lauką paįvairina šeimyninės scenos, bet ir jos dažnai išklysta į platesnes erdves. Veikėjų kalbos nuolat sukasi apie grupės, genties, valstybės rūpesčius, reikalus, likimą. Nuolat pasirodo įvairūs pasiuntiniai, bičiuliai, šnipai, parankiniai su naujienomis apie pavojus, priešų kėslus, tos žinios skatina ryžtis, veikti. Romano dialogai taip pat dažniausiai yra aštrūs, konfliktiški kaip ir pats vaizduojamas gyvenimas, laikas.

Romano pasakojimas daugiaspalvis. Gyvus įvykių aprašymus, dialogus keičia panoramiški istoriniai pasakojimai, svarstymai. Antai, ilgokai sukęsis aplink Vytauto karūną, autorius užbaigia skirsnį didaktiška išvada:

"Vargu ar Lietuvai būtų buvę blogiau tapus karalyste, o Vytautui karalium. Neabejotinai ji būtų sustiprėjusi, ypač politiškai.

Bet tai tušti svaičiojimai. Svarbiausia, kas buvo, o ne kas būtų buvę, jei…"

Nors romane aprašomi tolimi Vytauto žygiai, kelionės per retai apgyventus plotus, bet jo akys lyg ir nemato plytinčių gamtos turtų, jos grožybių. Romanistas mėgsta piešti istorinių asmenų portretus, jų aprangą, tačiau retai beprasismelkia į jų dvasios, jausmų pasaulį. Veikėjų mintys bemat pažyra žodžiais, ilgais dialogais. Romanas sukurtas tradiciška nuoseklaus, objektyvaus pasakojimo maniera, tartum autorius būtų vaizduojamų įvykių amžininkas, stebėtojas. Tik retkarčiais netikėtai blyksteli šiandieninio žmogaus žodis: "Tais laikais žuvų upėse ar ežeruose būdavo ne tiek, kiek dabar"; "Vytauto akcijos, kaip dabar pasakytume, dar labiau pakilo"; "Monkės biznis Lietuvai, kaip būtų pasakęs Bruklino graborius Frankas Krukas, jei tuo laiku būtų gyvenęs".

"Mirštančių dievų kerštas" yra informatyvus, turiningas ir sugestyvus istorinis romanas. Jis ne tik nukelia mus į dramatišką, konfliktišką Renesanso laikų Lietuvos tikrovę, bet ir paskatina sykiu su autoriumi tą tikrovę išgyventi ir vertinti. Jono Laucės romanai "Karūna ir kalavijas" bei "Mirštančių dievų kerštas" - įspūdingi atgimstančios Lietuvos meto patriotiniai ir meniniai darbai.