Milijoną! arba Stokholmo sindromas

Štai vienas studijų laikų bičiulis, bent dešimtį metelių išbuvęs vienoje brangiausių pasaulio šalių, sugrįžo tėvynėn ir už sutaupytus pinigėlius įsigijo vienos paveikslų galerijos pastatą. Kūriniai buvo iškelti kitur, jis įsirengė savo gūžtą, tad erdviose salėse dabar bėginėja mažametis jo palikuonis. Kartais užsuku pas juos prisiminti senų gerų laikų. Pakalbinu ir berniuką. Jis visą laiką užsiėmęs savais reikalais. Šachmatų nemėgsta (nes nekenčia pralaimėti), mėgstamiausias jo žaidimas – „Monopolis“. Dažnai piešia. Neteplioja jokių saulyčių ar debesėlių, jis kruopščiai tapo banknotus. Už tėvo duotus kišenpinigius nusiperka loterijos bilietų ir nekantriai laukia TV žaidimų, kuriuose tikisi išlošti kokį „Aukso puodą“.

Štai kito bičiulio poeto dukrelė – dar maža. Parvežta iš prestižinio darželio, ji beveik nieko neveikia – sėdi tvirtai apglėbusi kokį pliušinį žaislą ir retkarčiais atkakliai kartoja: „Mano meškiukas“ arba „Mano zuikutis“. O mums prisipildžius bokalus ir pradėjus diskusiją apie šiuolaikinę literatūrą ji, pajutusi tėviško dėmesio stoką, ima isteriškai klykti: „Mano tėtis! Mano tėtis!“

Abu šie maži žmogeliukai panašūs, jie serga ta pačia liga, kurios diagnozė galėtų skambėti taip: hipertrofuotas asmeninės naudos siekimas. Ji gali būti paveldėta, tačiau dažniausiai užsikrečiama jau ankstyvoje vaikystėje – nuo tėvų, kiemo draugų, animacinių filmų herojų, dėdžių ir tetų, kalbančių per televizorių. Būtent vaikystėje akivaizdžiausiai pasireiškia ir jos simptomai, vėliau ligos progresavimas šiek tiek pristabdomas prievartiniu doroviniu, religiniu ir kultūriniu auklėjimu. Tačiau liga tarpsta toliau ir dažnai prasiveržia atviro ir brutalaus egocentrizmo priepuoliais. Šio vaikiško negalavimo paūmėjimus suaugę ligoniai bando dangstyti dar vaikiškesniais pasiteisinimais: „troškau daugiau laisvės“, „noriu geriau gyventi“, „pinigai man tik priemonė...“ Taip jie apgaudinėja save ir kitus, laisvę, laimę ir gėrį galiausiai tapatindami tik su pinigais.

Pinigai – vienintelis gėris. Kuo daugiau pinigų – tuo daugiau ir laimės. O kada tampi visiškai laisvas ir laimingas? Aišku, kai turi milijoną! MILIJONAS! Ir ima džiūti gerklė, daužytis širdis, pilti prakaitas, trūkčioti raumenys. Štai tokie šios ligos, kurią dar galima pavadinti milijono sindromu, požymiai, primenantys priešmirtines konvulsijas... Tačiau viskas ne taip baisu. Kai serga dauguma, šis negalavimas laikomas normalia savijauta, o ligoniais vadinami žmonės, neturintys tokio superego.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje broliškų šalių, sveikatingumo būklė šiuo metu visiškai normali. Milijono sindromu serga beveik visi. Prieš kokius du dešimtmečius nuo jūros pusės plūstelėjusia zaraza mirtinai apsikrėtę jau kokie 99 procentai tautiečių...

Apie sergančiuosius milijono sindromu ir šis romanas. Iš karto reikia pasakyti, kad senoji prozininkų partiečių kariauna (A. Bieliauskas, V. Bubnys, R. Kašauskas, V. Petkevičius, M. Sluckis) parako dar turi. Jie lyg chameleonai bando prisitaikyti prie naujų laiko realijų (vartojant dabartinius terminus – prie rinkos konjunktūros) ir rašyti „visiems aktualius“ kūrinius. Ši knyga – dar vienas toks bandymas, nes veikėjų mąstysena – lietuviškai archetipinė, o siužeto konfliktas – tarytum pavogtas iš pirmųjų žiniasklaidos puslapių. Šiais laikais visi lyg išprotėję trimituoja apie terorizmą, tad į bendrą dūdelę nutarė pūstelėti ir 15 knygų autorius R. Kašauskas.

Nedidelį Lietuvos miestuką sukrečia negirdėtas neregėtas įvykis. Iš kažkur atsibastęs buvęs zekas pašauna laiškininkę, gabenančią varganus pinigėlius varganiems miestelėnams, ir, sprukdamas nuo polismenų, įvykdo teroro aktą: įsibrauna pas niekuo dėtą moteriškaitę, paima ją įkaite ir iš valdžios pareikalauja milijono (!). Valdžia, aišku, nieko neduoda, nes įkaitė – tik nelaiminga prekybos centro vergė. Snaiperis nudeda išsišokėlį. Tokia vargana holivudinių kovinių filmų fabula su laiminga (?) pabaiga.

Kokius 135 puslapius iš 140 užima ištęstas pagrobėjo ir įkaitės dialogas. Zekas, nors ir šneka kalinių slengu, yra perskaitęs M. Lermontovo "Mcyrį" ir mėgsta pafilosofuoti. O moteriškaitei, nors ir visiškai užguitai, nesvetimas krikščioniškas mesianizmas, todėl pašnekovą ji bando atvesti į doros kelią. Trumpai tariant, skaitytojas varginamas bandito ir davatkos plepalais apie gėrį ir blogį. Jie prisimena savo nelaimingus gyvenimus, dalijasi bėdomis, pliurpia, pliurpia ir pliurpia, kol galų gale įvyksta atomazga: prabyla bandito sąžinė ir jis puola atsiprašinėti savo motinos už vaikystėje nukniauktus pinigus, o davatka netikėtai užsigeidžia atsiduoti banditui ir siela, ir kūnu. Kas gi nutiko? Kas suvienijo šiuos, atrodo, visiškai skirtingus žmogelius? Ogi, kaip primygtinai bando įteigti autorius, tas pats skriaudos ir socialinės neteisybės jausmas! (Apie jokį Stokholmo sindromą kalbėti neverta: auka pajunta simpatiją budeliui ne dėl savisaugos instinkto, o dėl elementariausio lytinio potraukio – juk moteriškaitės tiek metų neglostė vyriškos rankos...)

Knygos anotacija pradedama klausimais: Kas augina nusikaltėlius, kodėl jų tiek daug šiuolaikiniame pasaulyje? Kodėl iš pažiūros paprasti vaikinai tampa prievartautojais ir pagrobėjais, žudikais? Geri, teisingi, aštrūs klausimai. Tačiau į juos autorius atsako lyg koks storasprandis dėdulė iš valdžios tribūnos: nusikaltėlius ir žudikus gimdo neišspręsti socialiniai klausimai. Norėtumėt... Mano manymu, problema kur kas gilesnė: ydinga pati visuomeninė sistema, kurios vėliavoje įrašytas šūkis „Laimė – tai pinigai“. Joje varguoliai ir turtuoliai, blogieji ir gerieji, nusikaltėliai ir teisuoliai, aukos ir budeliai niekuo nesiskiria – visi yra potencialūs nusikaltėliai, nes visi trokšta to nelemto milijono. Ir kol jie sirgs milijono sindromu, tol kraujas liesis laisvai.

Dar aštriau ir aiškiau į anotacijoje pateiktus klausimus savo knygoje „Tai aš, Edička“ prieš 30 metų atsakė E. Limonovas: Reikia, kad žmonės mylėtų vienas kitą, kad visi mes gyventume mylimi ir laimingi, kad sieloje būtų ramu. Ji [meilė] ateis į šį pasaulį, jei bus sunaikintos nemeilės priežastys. Tada nebeliks baisiųjų Jelenų, nes Edičkos iš Jelenų nieko nereikalaus, Edičkų prigimtis bus kitokia, ir Jelenų kitokia, niekas nebegalės nusipirkti Jelenos, nes nebebus už ką pirkti, nė vienas žmogus nebeturės materialaus pranašumo prieš kitą... Žodžiu, reikia panaikinti pagrindinę žmonių nemeilės ir tarpusavio neapykantos priežastį – pinigus! Tikrai, o kas būtų, jei vieną gražią dieną pasaulis pabustų be tų šiugždančių popiergalių?..

P. S. Užpakaliniame knygos viršelyje pateiktoje reklamoje M. Sluckis giria savo camerade už sodrų stilių. Na, stilius kaip stilius. Įprastas visiems tos kartos lietuvių prozininkams: neskubrus, perkrautas buities ir gamtos detalių, perdėtai sentimentalus ir jausmingas. Puikiausiai tinkantis melodramoms arba serialams, kuriuose pasiperšama 3-ioje serijoje, o vestuvės švenčiamos 325-oje.