Milijoną! arba Stokholmo sindromas

Savo bendraamžio kūrybą seku nuo pirmųjų knygų, matydama ne tik ryškiai apšviestas viršūnes, bet ir šešėliuotas nuokalnes, kurių negali nepasitaikyti ilgame rašytojo kelyje. Prieš kelerius metus išėjęs apysakų rinkinys „Gailestis“ (2003) man pasirodė viena ryškesnių šio autoriaus viršukalnių. Akivaizdi buvo siaurėjančios, intymėjančios erdvės, gilesnio susikaupimo, introspekcinio žvilgsnio, stiprėjančio vidinio dramatizmo tendencija. „Mane vis dar tebestebina žmogaus sielos paslaptingumas“, – prisipažįsta rašytojas, niekada neslėpęs, kad jo didysis viso kūrybinio gyvenimo mokytojas – F. Dostojevskis. Rašytoją domina sunkiai paaiškinami, prieštaringi žmogaus psichikos keistumai – tradicinei lietuvio tapatybei artimas ramybės, pusiausvyros, žemdirbiško pastovumo siekis ir nuolatinis, alinantis nerimas, sielos alkis, neapibrėžtas maištingumas, laisvės, kaip didžiausios vertybės, deklaravimas, dažnu atveju nesuvokiant jos esmės nei ribų. Savotišku autoriaus „sindromu“, visoje kūryboje atpažįstamų bruožų atsikartojimu galima būtų laikyti jo pamėgtą laisvūno tipą. Skirtingas laikas, socialinė kilmė, šeima, genai ir daugelis kitų aplinkybių lemia platų variacijų diapazoną. Bet kai kurie bruožai bendri visiems tokio tipo herojams. Jau apysakoje „Motociklininkai“ (1973) atsirado toks namuose, šeimoje nepritampantis, įsipareigojimų žemei nebesaistomas „plačiosios tėvynės“ pilietis metaliniais dantimis. Panašus yra ir romane „Mažos mūsų nuodėmės“ (1975). Tai amžini klajūnai, alkanos sielos, vieniši vilkai, nepasitenkinimą ir nerimą dažniausiai slopinantys alkoholiu. Romane „Gerumo kaina“ (1978), apysakoje „Žaliuojančios kalvos“(1982) išryškėja kitoks laisvos dvasios žmogaus tipas – bejėgis idealistas, nepritapėlis, tragikomiškas personažas, primenantis Don Kichotą ar F. Dostojevskio kunigaikštį Myškiną („Idiotas“). Knygoje „Gailestis“ toks yra apysakos „Pavaduotojas“ herojus. Tačiau bene geriausiai (apysakoje „Palaimos klonis“) rašytojui pavyko sukurti psichologinį valkatos paveikslą. Laisvės motyvas čia pagrindinis. Bet tai nužmoginta, deformuota valkataujančio gyvūno laisvės samprata.

Imdamasis kraštutinių kritinių situacijų analizės ir psichologinės veikėjų motyvacijos, autorius modeliuoja apskritai žmogaus gyvenimą, brėždamas dramatiškas jo apybraižas. Net ir lemtingą nužmogėjimo ribą pasiekę R. Kašausko valkatos ar nusikaltėliai, kaip ir normalūs žmonės, turi savo didžiąją svajonę, viltį pasiekti palaimos klonį, įkopti į Stiklo kalną, sugauti Laimės paukštę. Tokią svajonę puoselėja ir naujausio jo romano „Milijoną! arba Stokholmo sindromas“ veikėjas: dideli pinigai turėsią užtikrinti jam laisvę. Rašytojas priartėjęs prie šiandienos, jo pamėgtas herojus – klajūnas, valkata – mūsų dienomis jau transformavęsis į nusikaltėlį, kalėjimo senbuvį. Sunkiai sužeidęs laiškininkę ir pasigrobęs jos pinigus, ginkluotas užpuolikas, persekiojamas policijos, įsiveržia į atsitiktinį butą, paima įkaite moterį. Prisimenant nuosaikų, ramų R. Kašausko prozos psichologinį analitiškumą, ištobulintą menamąją kalbą, sumanymas naujajame romane imtis detektyvinės istorijos atrodo daugiau negu netikėtas. Tačiau, kaip yra prisipažinęs pats rašytojas, suvokus savo svetimumą „veiksmo trileriui“, tokių „kėslų“ teko gan greitai atsisakyti. Tik, bėda, liko rudimentai, pirmiausia – pradinė situacija, iš jos bandoma skleisti įkaite tapusios moters, pagrindinės veikėjos-pasakotojos, tekstą, į kurį įsiterpia pokalbiai su nusikaltėliu ir jo monologai-išpažintys.

Iš karto net sunku suvokti, ko trūksta gražia, turtinga kalba parašytam romanui. Gal kritikai reiškia pernelyg subjektyvias nuomones ir kimba be reikalo? Gal lieka tik pripažinti, kad parašytas išskirtiniai stiprus kūrinys? Svarbu, ko jame ieškome, kas išpažintinio pobūdžio pasakojime lemia jo stiprybę ar pažeidžiamumą.

Pirmiausia laukiame veikėjų vidinio atsivėrimo gelmės, išsamios veiksmų motyvacijos, originalių psichologinių įžvalgų, sukrečiančios įtaigos. Autorius pajėgus įveikti tokią kūrybinę užduotį, tačiau šiuo atveju jis save supančiojo dvigubais pančiais. Pirma, pasirinkęs tokią pradinės situacijos įtampą, kurioje neįmanoma įsivaizduoti natūraliai ramios veikėjų refleksijos, savianalizės ir viso gyvenimo pervertinimo. Atsiranda dirbtinumo. Antra, eliminavęs iš teksto save kaip pasakotoją, atsisakęs meistriškai valdomos menamosios kalbos, autorius nuskurdino tekstą, prarado galimybę plėtoti visapusiškesnę veikėjų psichikos analizę, peržengiančią savivokos ribas, charakterių sklaidą, motyvuotą viso komplekso aplinkybių, kurių jie patys, ypač mažaraštis, primityvokas nusikaltėlis, negali įtikinamai reflektuoti, o jeigu tai daro, mes imame nebepasitikėti autoriumi.

Sauliaus-Pauliaus (vardų samplaika implikuojama mintis apie kiekviename slypinčią galimybę atsiversti) išpažintis perteikiama kaip dailus, vaizdingas, intelektualus literatūrinis pasakojimas, kuris tik sąlyginai skirtinas pačiam veikėjui. Tokioje siužetinėje situacijoje, kai itin svarbu išlaikyti ir charakterio vidinę logiką, ir įtaigiai motyvuoti nusikaltėliškos psichikos formavimosi realias aplinkybes, to sąlygiškumo galėtų būti bent vienu laipsniu mažiau, o daugiau išsamaus autorinio analitiškumo, objektyvaus žvilgsnio iš šalies, platesnio socialinio šiandienos konteksto. Nors iš fragmentiškų nusikaltėlio pasakojimų atpažįstame šiuolaikinę realybę – asocialių šeimų problemą, vaikų beglobystę, lieka neišbaigtumo, skubotumo įspūdis.

Išorinėje sferoje, siužetiniame veiksme, kur stebėjimo rakursas irgi ne autorinis, o priklauso moteriai-pasakotojai, pasakojimas skamba natūraliau. Užpuoliko elgesys įtikinamas, pateisintas kiekvienas stresinės būsenos sukeltas nervingas judesys, žodis, intonacija. Jo, lyg užspeisto žvėries, reakcijos, veido mimika, nuolat kintanti akių išraiška, balso moduliacijos, kalinių žargonas, pykčio, baimės protrūkiai, švelnumo akimirkos, netikėtai susidūrus su nuoširdžiu moters rūpesčiu, leidžia pajusti gyvą žmogų, drąsinantį save, bet širdies gilumoje jaučiantį beviltišką situaciją. Akivaizdu, kaip iki to prieita, kur pradžia, ko labiausiai stigo mūsų herojui vaikystėje – tai motinos meilės, globiančios rankos ir namų, saugaus buvimo. Išlikimo susvetimėjusiame pasaulyje pagrindinė sąlyga suvokiama kaip stipresniojo teisė. Taip žmogus virsta žvėrimi. Kelio atgal nebėra – į kalėjimą jis nebeis, jam reikia tik laisvės, kuri tapatinama su pinigais. O tada priartės ir svajonės išsipildymas – Amerika. Vadinasi – viskas arba nieko (žūtis). Vidinė įtampa atveda jį prie išprotėjimo ribos. Tai įtikina, kaip ir paskutinis jo, mirtinai sužeisto, judesys – į moterį nutaikytas ginklas. Logiška, kad tokiame žmoguje laimi nusikaltėlis.

Svarbus romane moters paveikslas. Atpažįstame R. Kašausko pamėgtą moters tipą. Ji paprasta, tvirtų kaimietiškų šaknų, bylojančių apie pastovumą ir patikimumą. Nors nekomplikuoto dvasinio gyvenimo, tačiau kupina gražiausių moteriškų ir motiniškų savybių. Kartais atrodo silpna, reikalinga tvirto vyriško peties, bet kritinėje situacijoje stipresnė ir blaiviau mąstanti už stipriausią ir protingiausią vyrą. Tokia moteris yra ir naujausiame R. Kašausko romane. Jai netgi suteiktos pasakotojos teisės. Bemiegę, nerimo ir baimės kupiną naktį greta pavojingo nusikaltėlio natūralus atrodo jos noras ieškoti net menkiausio, netvariausio kontakto. Gražus tas neprarastas tikėjimas ir pasitikėjimas žmogumi net tokiomis aplinkybėmis. Norisi tikėti rašytoju, kai jis rodo protu nepaaiškinamą, intuityvų moters veržimąsi mylėti, globoti, nes negrįžtamai palūžta tik nemylimas žmogus: „Kodėl jos viską iškenčia, už viską atleidžia, užsigydo savo žaizdas ir vėl jos, kvailelės, myli? – kitaip negali. Bet kur jūs slepiatės, pas ką prisiglaudžiate, kai daugiau nebėra kur, kai iš visų pusių tyko pavojai? Kaip ir tu pats dabar. Kas eina su jumis kartu iki paskutiniosios, – ir su baisiausiais nusikaltėliais – plėšikais ir žmogžudžiais?“

Netekusi girtuoklio vyro, trumpą akimirką moteris patiki, kad susiejusi savo likimą su įsibrovėliu vėl turės šalia savęs mylimą žmogų, pati išbris iš vienatvės ir išgelbės likimo pasmerktąjį. Rašytojo vykusiai perteikta jos vidinė sumaištis, dvejonės, slaptų troškimų ir negailestingos realybės samplaika, paprastas geraširdės moters noras padėti paklydėliui vėl tapti žmogumi. Kita vertus, esama ir savotiško gudravimo, reikalingo tokioje jai pačiai pavojingoje ir dviprasmiškoje situacijoje... Visiška sąmonės sumaištis, kurioje autorius neblogai orientuojasi, vairuodamas prieštaringumų kupiną savo herojės minčių ir žodžių srautą iki kulminacinės akimirkos. Tada moteris, prisiminusi, kaip kadaise bandė gelbėti baltosios karštinės apimtą vyrą, tarsi sukaupia visą savo patirtį į vieną tašką. Tačiau ta patirtis pasirodo esanti tik teorinis žinojimas, kaip įveikti beprotybę: ,,Ir d a b a r sakau sau: jei mes norime j u o s išgelbėti, turime ištraukti iš t e n, kur jie žiūri taip įsitempę, kad nieko daugiau nebemato, nebepažįsta, neleisti klausytis a n ų, kurie jiems kalba arba groja. Jie turi sugrįžti iš t e n a i kad ir būdami neregiai ir apkurtę“.

Tačiau pasiekusiajam žūties ribą padėti nebeįmanoma.

Autoriaus pajudinti moters sąmonės klodai nėra patys giliausi, tačiau yra originalių pastebėjimų, ir skaityti tą pusiau detektyvinės fabulos kūrinį įdomu bei naudinga jau vien pagalvojus, kad kiekviena galime atsidurti panašioje situacijoje, kurioje nori nenori reikėtų pačiai modeliuoti savo lemtį.