Miego brolis

„Miego brolis“ – tai pasakojimas apie neregėtai genialaus muziko Johaneso Elijo Alderio apgailėtiną gyvenimą. Apdovanotos neregėta klausa „jo ausys išgirsdavo tokius dalykus, kurių protas nepajėgė suvirškinti“. Johaneso Elijaus gyvenimo aprašymas „...yra ne kas kita, tik liūdnas visų tų, galbūt nujautusių didį jo talentą, nepadarytų darbų ir aplaidumo vardijimas, sąrašas žmonių, kurie tam talentui leido pražūti per savo abejingumą, paprasčiausią kvailumą, o ir <...> per grynų gryniausią pavydą“. Ir niekas nežino, kas galėjo išaugti iš talentingo jaunuolio, jei jis būtų gimęs ne Dievo užmirštame Ešbergo kaimelyje, kuriame gyveno tik dvi giminės ir dėl kraujomaišos vaikų išsigimimai buvo neregėtai dažnas reiškinys, o didesniame mieste ar bent miestelyje. Tačiau net „kai šio žmogaus gabumai jau seniausiai buvo akivaizdūs, vis dar niekas nenorėjo šito suvokti“.

Talentingasis muzikas mirė sulaukęs vos dvidešimt dvejų metų, nutaręs keistai pasitraukti iš šio pasaulio – nemiegoti iki mirties. Mirė paveiktas abejingo ir žiauraus pasaulio bei klajojančio pamokslininko minties: „kas myli, tas nemiega“. O, svarbiausia – pasitraukė dėl nelaimingos meilės savo pusseserei Elbetai, kurią mylėjo dar jai esant motinos įsčiose.

Nors pagrindinio herojaus pasitraukimas sietinas su meile, šio kūrinio meilės romanu nepavadinčiau. Anaiptol. Tačiau įvardinti romano pobūdį man be galo sunku, o galbūt net neįmanoma. Todėl telieka „Miego brolis“ tiesiog romanu...

„Miego broliui“ būdingas nenuoseklus pasakojimas, nuolatinis šokinėjimas nuo vieno veikėjo paveikslo prie kito bei dėmesio sutelkimas į aibes mažiau reikšmingų dalykų. Daugeliui kūrinių tai suteiktų neįdomumo, blaškytų skaitytoją ir neleistų įsigilinti į romaną. Tačiau „Miego brolio“ unikalumas ir pasireiškia tuo, kad autorius visus šiuos dalykus sujungia į vieną visumą, pasitelkia kurdamas romano modernų stilių bei prikaustydamas skaitytojo dėmesį nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Robertas Schneideris fantastiškai piešia, regis, paprastas situacijas, kurios vėliau perauga į neįtikėtinas scenas. Neskaičiavau, kiek kartų šios scenos pasiekdavo realybės ir fantastikos slenkstį. Dar daugiau kartų jos atsidurdavo netgi ties beprotybės riba. Tačiau visada buvo meistriškai nuslopinamos. Išskyrus tą paskutinį kartą, kai Johanesas Elijas Alderis pasitraukė iš gyvenimo...

„...Galbūt Sokratas buvo ne didžiausias mąstytojas, Jėzus – ne karščiausiai mylintis, Leonardas – ne puikiausias dailininkas, o Mocartas – ne tobuliausias kompozitorius; šio pasaulio vyksmą galėjo lemti visai kiti vardai. Ir mes liūdėjome dėl šių nežinomų, šių gimusių, tačiau per visą savo gyvenimą taip ir neužgimusių žmonių. Johanesas Elijas Alderis buvo vienas iš jų“.