Miegančių drugelių tvirtovė

Jurgos Ivanauskaitės knygos „Pakalnučių metai“, „Mėnulio vaikai“ ir „Ragana ir lietus“ stovi „suicidologijai“ skirtoje mano lentynoje – šalia Sylvios Plath „Stiklo gaubto“, Elizabeth Wurthel „Prozaco kartos“, Hermano Hesse’s „Stepių vilko“, psichologo Edwino Schneidmano studijos „Savižudžio sąmonė“, literatūros kritiko Alfredo Alvarezo „Laukinio Dievo“. Naujasis romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ tarsi taip pat dėtinas į tą pačią lentyną. Tai romanas apie būtinybę kuo nors užpildyti egzistencinę tuštumą ir surasti pagaliau taip ir nesurandamą kokią nors gyvenimo prasmę. Pagrindinė pasakotoja toliau tęsia „Mėnulio vaikuose“ ir „Raganoje ir lietuje“ pradėtą šią paiešką.

Hermanas Hesse romane „Stepių vilkas“ yra apmąstęs ir aptaręs į savižudybę linkusio žmogaus charakterio tipą. Toks yra Haris Haleris, tokia ir jo mylimoji Hermina. Klaidinga vadinti, rašo Hesse, savižudžiais tik tuos žmones, kurie iš tikrųjų nusižudo. Svarbiausia, kad tokie žmonės savąjį „aš“ junta tarsi ypač pavojingą, nepatikimą gamtos daigą. Jie jaučiasi be galo nesaugūs ir palikti pavojui, „tarsi stovėtų ant siaurutėlės uolos viršūnės, kur tereikia mažiausio išorinio stumtelėjimo arba menkiausio vidinio silpnumo, kad nukristų į tuštumą“. Su šia pagunda, sako Hesse, jie grumiasi kaip kleptomanas su savo liga. Mintis apie galimą savižudybę jiems – tik atsarginis išėjimas, vis dėlto menkas ir neteisėtas, nes jie suvokia, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka. Haris kovoja su savo pagunda, sugalvodamas „atidėtos savižudybės“ planą. Sako sau: nusižudysiu ne dabar, o per penkiasdešimtąjį gimtadienį.

J. Ivanauskaitės sukurtos pasakotojos „Mėnulio vaikuose“, taip pat Viktorija romane „Ragana ir lietus“ ir pagrindinė pasakotoja Monika „Miegančių drugelių tvirtovėje“ priklauso, mano galva, šiam Hesse’s išskirtam antropologiniam žmonių tipui. Jos taip pat kovoja pačios su savimi dėl teisės išlikti. Tačiau šiai kovai pasirenka skirtingas strategijas. Romano „Mėnulio vaikai“ pirmosios dalies pasakotoja sakosi nebeprisimena, kada pirmą kartą pagalvojo apie savižudybę, bet tuo metu, kai vyksta romano veiksmas, ji tik pabudus galvoja apie mirtį: „Būtent apie savižudybę. (…) Beprasmybė smigte smigo į mane giliau, giliau, giliau, jaučiau, kaip skylu“. Pasaulis jai atrodo svetimas ir priešiškas. Ji jaučiasi negalinti išsiveržti iš nepermaldaujamos vienatvės skafandro, nes kitus žmones gąsdina šios desperatiškos jos pastangos. Todėl ji visada liekanti nuošalyje. Ji jaučiasi įstrigusi, jai trūksta oro: „aš dažnai pasijuntu užvožta kažkokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu“. S. Plath romano „Stiklo gaubtas“ pagrindinė herojė prieš romane aptartą savižudybę irgi jautėsi atsidūrusi tarsi po stiklo gaubtu. S. Plath pasakotojai nepavyksta išsiveržti, ji pakelia prieš save ranką. J. Ivanauskaitės pasakotojai – pavyksta. Skaitant S. Plath romaną, nepalieka jausmas, jog pagrindinei jaunajai herojei stinga vieno pamatinio dalyko – gebėjimo mylėti. Nesvarbu, ką – motiną, draugę, draugą, tolimą mylimąjį. Ji visiškai neturi galios nors kiek sušildyti savimi pasaulį. J. Ivanauskaitės pasakotoja, priešingai, turi išskirtinę romantinio idealizavimo ir meilės galią. Ji seka tarsi žuvusio, tarsi nesančio, bet iš tiesų labai gyvo ir labai esančio mylimojo Gedimino pėdomis. „Kiekvienas gelbėjasi kaip išmano, – taip iš šalies įvertina jos užmojį sutiktas jo draugas. – O kančia – geriausias gelbėjimosi nuo beprasmybės būdas. Nuostabi situacija – mylėti mirusįjį“. Ko gero, romano pasakotojai pasisekė – jį gali mylėti, nes jos mylimasis yra vertas meilės. Jis jai įdomus: per gyvenimą eina kaip per ašmenis, nors bando kitiems įrodyti, kad tiesiog skrieja lengvu šokio žingsniu. Gediminas nėra antropologinis savižudžio tipas. Jis gali pajusti tiesiog gulėjimo ant žolės, tai yra buvimo pasaulyje, džiaugsmą. Paskutinis romano sakinys, jau ištartas kito pasakotojo – paties Gedimino, yra metafizinė visos romano intrigos atomazga: „Apsiverčiau aukštielninkas. Šalta gaivi mėnesiena šliukštelėjo man į veidą, ir aš supratau, kaip beprotiškai viską myliu!“ Gebėjimas mylėti mylimąjį, kuris kai kuriomis akimirkomis „myli viską“, ištraukia pasakotoją iš uždaros stiklo gaubto atmosferos. „Yra du keliai: į meilę arba į savižudybę“, – pamokomai sako tas pats sutiktas draugas, tarsi formuluodamas numanomą pamatinę romano tezę. Pasakotoja pasirenka meilę.

Ta pati alternatyva – „savižudybė arba meilė“, mano galva, smelkiasi ir į kitą J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Tik šiame romane apsiverčia mirties ir meilės santykis. Meilė jau ne gelbsti, o žudo. Pagrindinė pasakotoja Viktorija vaikšto pas psichoterapeutę, kad ši išgydytų ją nuo meilės. Ji tarsi apsinuodijusi meile. Ji ja nesidžiaugia, sako: „Tai žeidžia mano kūną, mano sielą, mano protą. Tai naikina mano dienas ir naktis. Tai griauna mano gyvenimą. Aš kartais tiesiog bijau išprotėt. Arba – nusižudyt…“ Kai mylimasis ją nutaria palikti, ji grasina nusižudysianti. Žinoma, tai gali nieko nereikšti. Ne viena moteris tokioje situacijoje linkusi panaudoti tokį gąsdinantį šantažą. Prieš akis iškyla ką tik matytas režisieriaus Arturo Ritšteino filmas „Kruvinai raudona“. Ten pagrindinė veikėja pamilsta savo apgaviką, kuris verčiasi tuo, kad, pasinaudodamas pažinčių skelbimais, susitikinėja ir apvaginėja vienišas moteris. Stambaus kūno sudėjimo meilės aistruolė atiduoda du savo vaikus į prieglaudą ir atkeliauja pas mylimąjį į namus, sakydama, kad ji su juo liks gyventi. Šiam natūraliai sutrikus ir bandant išsisukti, ji pagrasina, kad nusižudysianti. O kaipgi jis paskui atsikratys jos tokio didelio, storo kūno. Jis negalės jos pro duris išvilkti. Grasinimas paveikia, ir jie lieka kartu toliau tęsti jo amato. J. Ivanauskaitės romano veikėjai Vikai yra sunkiau, nes jos mylimasis – ne koks pašlemėkas, o kunigas, apsisprendęs tapti dar ir vienuoliu. Mylėdama, sakosi psichoterapeutei Vika, ji patyrė ir tebepatiria labai daug kančios. Kartojasi tas pats „Mėnulio vaikų“ motyvas – moters meilė vyrui galima tik kenčiant. Tačiau jis pats, priešingai, buvęs pilnas džiaugsmo ir giedros. Todėl ir įstojęs į švento Pranciškaus ordiną, nes „mokėjo džiaugtis“. „Raganos ir lietaus“ pagrindinei naratorei (ne taip, kaip „Mėnulio vaikų“) nepavyksta gyventi šia mylimojo giedra kaip guodžiančiu prisiminimu, pasiliekant sau nors šiek tiek jo džiaugsmo. Meilės prisiminimas virsta naikinančiu Prarastojo rojaus ilgesiu. Ji suvokia, kad jos meilė – „tiesiog baisus troškimas to, kas neįmanoma, nepasiekiama, ko negalima pasotinti ar patenkinti“. Vika yra pajėgi suvokti savo kančios metafizinę prigimtį.

Ne tik Bronius Radzevičius literatūroje ir Arvydas Šliogeris filosofijoje apmąstė niekį kaip galimą sąmonės būseną. Neseniai buvau dviejų filosofų pokalbio liudininkė. Vienas jų, giliai paniręs į save, sako: „Aš esu Niekas“. Kitas atliepia: „Nekartok manęs. Aš pirmas esu tai sakęs“. Gali būti ir taip, kad dar anksčiau nei pokalbio dalyviai apie niekį prabilo rašytoja. A. Šliogeris knygoje „Niekis ir esmas“ tikina, kad tik vyrai gali būti Niekio sūnūs. Moterims tai esą neįmanoma suvokti. Deja, įmanoma. Esu pastebėjusi tą patį aprašytą motyvą Danutės Kalinauskaitės esė „Užtrauktukas“. J. Ivanauskaitė jau 1993 metais romane „Ragana ir lietus“ leido savo herojei konstatuoti: „Aš esu niekas ir nieko, ničnieko nenoriu“. Ši niekio patirtis romane labai įtaigiai aprašyta: „Nieko nenorėjau. Nieko. Mane sustingdė sopulinga vienatvė. Jau žinojau – ji niekada nebepraeis. Jei tik liksiu gyva, ir inkšiu visą man skirtąjį laiką siaubingoj vienatvėj. Tą akimirką praradau tėvą, motiną, jau kartą prarastą seserį, drauges, kadais mane lankiusius vyrus. Viskas, ką tik buvau patyrusi – įspūdžiai, kuriuos taip godžiai gaudžiau, džiaugsmai, sielvartai, atradimai ir praradimai, gašlumas, mokslai, fantazijos, nerimas, liūdesys, sielvartai, baimė krito nuo manęs nelyginant dideli blizgantys žvynai. Jau nebe aš, o tik kažkas graudaus ir bejėgio. Brūkšnys tamsoje. Įsitempus gedulinga styga tarp dangaus ir žemės. Niekas… Aš esu niekas. Ir nieko, ničnieko nenoriu“. Siaubinga pakliūti į tokius stingdančius gniaužtus. Ar nutrūkęs erotinis ryšys su mylimuoju ir yra šio niekio kilmės šaltinis? Ar tik pretekstas? Tik postūmis? Per sunkus ir neįsisavintas likimo ženklas? Bet kuriuo atveju Niekio sąmonė šiame romane praryja ir mylinčiąją, ir mylimąjį. Vikai pavyksta užbaigti savo kančią nužudant save, o kartu ir besipriešinantį jos sumanymui mylimąjį. Jai pasiseka labiau nei realiame gyvenime poeto Tomo Elioto žmonai Vivi. Ji taip pat griebė vairuojančiam vyrui už automobilio vairo, bet nebuvo tokia stipri kaip Vika, automobilis nuriedėjo tiktai nuo kelio. Paskutiniuosius dešimt gyvenimo metų jai leidžiant psichiatrinėje ligoninėje, Eliotas nė sykio jos neaplankė. Vika išsiveržė iš tokios galimos perspektyvos apkabindama Pauliui kaklą, įsirėždama į automobilio dureles ir užguldama jas visu svoriu. Ji grūmėsi dėl galimybės kartu numirti iš paskutiniųjų. Jei būtų likę gyvi, Paulius, ko gero, ją būtų galutinai palikęs. Simboliška, kad, automobiliui apvirtus, jis užsidegė. Kankinančios meilės liepsna virsta naikinančia ugnimi. Didaktinės romano pamokos labai įtaigios: gyvenimo neįmanoma įprasminti erotine meile. Destruktyvi meilės galia akivaizdi. „Yra du keliai: į meilę arba į savižudybę“, sakė romano „Mėnulio vaikai“ herojus. Knygoje „Ragana ir lietus“ alternatyva „arba“ išnyksta: erotinė meilė sutampa su mirtimi.

Romane „Miegančių drugelių“ tvirtovė pagrindinė veikėja pasakotoja Monika savo asmenybės „kraujo grupe“ yra labai artima Vikai. Kadaise paauglystėje ji skutamuoju peiliuku susipjaustė abiejų rankų riešus ir pasakė varškės pyragą kepančiai mamai, kad gyvenimo daugiau ištverti nebegali. Tačiau tai buvo labai seniai. Savidestrukcijos recidyvas nebegrįžta į Monikos sąmonę. Ji dabar išlaiko distanciją su vadinamuoju TAI. Galima suprasti, kad tai kažkoks liguistumas, slypintis Monikos smegenyse, galbūt depresija, kurios ji nenori prisišaukti, vėl pavadindama tikru vardu. Ne taip svarbu. Romano veiksmo metu Monika nėra nei depresija sergantis ligonis, nei erotinės meilės vergė. Ji yra laisvas ir autonomiškas žmogus. Dar daugiau. Ne taip, kaip Vika, kuri nyko uždarame naikinančios meilės autizme, Monika yra pajėgi keisti meilės kryptį. Ji paliudijo turinti didžiausią meilės galią: ji geba pamilti artimąjį kaip svetimą, tolimą, nemielą, nelabai laukdama kokio nors atlygio. Suvokdama tik tai, kad ši artimojo meilė suteikia jos gyvenimui tegul ir banalią, bet vis dėlto tam tikrą prasmę. Erotinė meilė liko antroje vietoje, kaip fakultatyvinis, todėl nelabai reikšmingas pasaulio fonas. Savo užsidegimus mylėti ji autoironiškai vadina pusmeile, nes paprastai tai būdavę žaidimai į vienus vartus. „Raganos ir lietaus“ herojė Vika buvo ištekėjusi, kaip ir Monika. Tačiau ir vienos, ir kitos moters gyvenime santuokiniai vyrai nėra labai reikšmingi. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ santuokinio vyro Lino vaidmuo, regis, buvo sumanytas vien tik tam, kad paliudytų Monikos vidinę nepriklausomybę. Ji niekada nepersekiojusi jo įtarinėjimais, nors skaitytojui jau nuo romano pradžios tampa aišku, kad Linas gyvena dvigubą gyvenimą ir jis neišvengiamai ją paliks. Kada tai nutinka, Monika negrasina jam savižudybe. Reaguoja adekvačiai – kenčia. Tačiau nepadaro savo kančios pasaulio griūties epicentru. Ji stipri ir susikaupusi, konstatuoja: „Man nereikia paguodos. Nereikia užuojautos. Nereikia jokių mano gyvenimo interpretacijų“. Monika, ne taip, kaip Vika, nenukeliaus gydytis nuo meilės pas psichoterapeutą. Taip, ji prisipažįsta, kad kadaise buvo įklimpusi dėl vieno vedusio vyro. Tačiau tikroji meilė ilgai netruko. Pasakotoja niūriai konstatuoja, kad ją lydėjusi neviltis grasino niekada neišsisklaidyti, „kaip neišsisklaido salsvas deginamų lavonų kvapas kremacijos vietose“. Tačiau ši neišsipildžiusios meilės suteikta neviltis nėra nuolatinis Monikos meditacijų objektas. Ji įsilieja į bendrą pasaulio netobulumo metafizinį peizažą, kurį yra pajėgi be niekieno pagalbos įsisąmoninti. Ji mąsto giliai ir filosofiškai. Mano galva, tai ir yra jos stiprybės sandas.

Skaitant romaną, į atmintį atplaukė vokiečių filosofo Martino Heideggerio šešėlis. Monika, aišku, neskaitė „Būties ir laiko“. Ji nesimėgauja kurio nors kito autoriaus iškiliomis citatomis, juolab – filosofo. Tiesa, ji sakosi daug skaitanti: romanus, laikraštieną, internetinę rašliavą ar moterų žurnalus. Tačiau jos mokykla yra veikiau pačios suvokta ir apmąstyta egzistencinė tuštuma ir mirties baimė. Galima suabejoti, ar vyro išlaikoma nieko per daug neveikianti namų šeimininkė gali lyg niekur nieko tapti ir filosofe. J. Ivanauskaitė mums siūlo patikėti, kad gali. Apsibrėžus literatūrą, Ricoeuro žodžiais tariant, kaip „vaizduotės laboratoriją“, ginčytis nevertėtų. Įmanomas ir toks variantas. Mirties baimė nėra išskirtinė filosofų privilegija. Ji persmelkia visą žmoniją, nepriklausomai nuo rangų, išsilavinimo ar profesijos. Žmonės skiriasi tiktai gebėjimu atsiverti šiai artėjančios mirties akivaizdybei, įsisąmoninti, suvokti, priimti, pripažinti. Žmonės skiriasi taip pat gebėjimu diskursyviai šį siaubą aptarti. Filosofai čia yra šiek tiek pasidarbavę. Jau minėto Heideggerio manymu, tikroji laisvė ir autentiškos būties galimybė galima tiktai tada, kai gyvenantysis yra pajėgus atsiverti Angst – pamatiniam siaubui, o ne baikščiai nuo jo nusigręžti. Heideggeris mano, kad tik šis atsivėrimas suteikia galimybę žmogui būti pačiam savimi. Todėl jis siūlo atsisakyti iliuzijų ir aistringai atsiduoti „faktinei, pasitikinčiai savimi ir siaubą keliančiai laisvei mirties link“. Regis, Monika šį raginimą yra išgirdusi. Apie mirtį ji mąsto nuolatos. Ji yra pati susikūrusi šio mąstymo strategijas. Mirties, kaip ontologinės galimybės, įsisąmoninimas pasiveja ją kiekvienu kasdienybės momentu: „Taigi pačiame flirto įkarštyje mane nupurtė mintis, kad visi artėjame į mirtį, kad aš ir mano karta netrukus darniomis gretomis išžygiuosime iš gyvenimo, kaip nieko nelaimėjusi komanda iš stadiono per Olimpiados atidarymą“. Atėjus Valentino dienai, kai Monikos globotinės, buvusios prostitutės, klijuojasi progines širdeles ant krūtinių ir skruostų, ji vėl pažeria heidegerišką motyvą. Sako: „Ko gero, senstant visi jausmai atbunka, nusenka, išsivadėja tarsi kvepalai ir aromatingieji Egipto aliejai iš nežinia kada pirktų buteliukų. Kaip gaila. Man patikdavo mėnesių mėnesiais mirti nuo ilgatvės, o dabar žinau, kad tiesiog mirsiu – vieną kartą ir negrįžtamai“.

Dar vienas motyvas, suartinantis Moniką su Heideggeriu, yra jos įsisąmoninimas, kad mirštame visada vieni: „Liūdesys – kur kas patikimesnė jungiamoji grandis, o pati patikimiausia yra mirties baimė, aštrus ir skaidrus suvokimas, kad visi esame marūs. Kad kiekvienas mirsime atskirai“. Monika apmąsto mirtį įvairiausiais galimais aspektais. „Kartais susimąstau, ar mirtis yra mumyse ar – šalia mūsų?“ – klausia Monika, įžiebdama įsivaizduojamą diskusiją tarp Heideggerio ir Sartre’o. Heideggeris atsakytų, kad mumyse. Sartre’as – priešingai. Sartre’o nuomone, Heideggeris, kaip ir rašytojai Rilke ar Malraux, sugrąžino mirtį į žmonių pasaulį – padarė ją žmogaus sąmonės ir kartu paties gyvenimo fenomenu. Taip ją interiorizavo ir individualizavo. Tą patį daro Monika „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Tačiau pats Sartre’as linkęs mirtį iš gyvenimo išstumti. Jis atsakytų Monikai: „Šalia mūsų“. Jo manymu, mirtis nėra mūsų pirmapradės laisvės projektas. Ji – absurdas. Absurdiška tai, kad mes gimėme. Lygiai taip pat absurdiška, kad mirsime. Faktų sritis absurdiška pati savaime. Mirtis yra ribinė situacija, svetima mūsų pasirinkimui. Todėl ji mūsų nepasiekia. Aš esu tai, ką renkuosi. Mūsų laisvė, užpildanti sąmonės tuštumą, ir yra projektas, kurį pasirenku. Monika tai taip pat puikiai suvokia. Nors išoriniai pasaulio įvykiai (cunamiai, stichijos, dvasingų žmonių mirtys) skatina ją mąstyti apie mirtį, kartais paguosdami (iš tiesų, jei pasaulis nugarmės į pražūtį, mirsime visi kartu, nereikės kiekvienam po vieną), jos sąmonė nesutampa su besiveriančia beprasmybe ir absurdu. Monikos mintyse neatsiranda jokių suicidinių poslinkių. Kai po jos vyro vairuojamo automobilio ratais žūsta atsitiktinė prostitutė savižudė, ji imasi tobulinti ir gelbėti žūstantį pasaulį. Camus pasakytų, kad vienintelis prasmės šaltinis absurdo akivaizdoje yra mūsų pačių gebėjimas prieš jį atsilaikyti ir kartu – sukurti prasmę. Monika tą ir daro. Todėl šiame romane gyvenimas nugali mirtį. Monika nepaseka Vikos pavyzdžiu. Už jos narsą ir pastangas jai yra atsilyginama. Romano pabaigoje ją pagaliau ištinka ilgėliau užtrukęs erotinis nuotykis, vienintelis per visą romaną. Viskas baigiasi, ačiū Dievui, gerai. Tik šis gerumas nėra šiaip sau nė už ką dovanotas. Jis – iš gyvenimo išplėštas, išlauktas, kantriai atsikovotas. Monika brandžiai suvokia, kad „kūniška meilė, užuot paskandinusi geistajam pasitenkinime, gali smogt triuškinamu nuovyliu. O kur dar paslėpta baimė prarast save, pražūt kitam nebegrįžtamai“. Tačiau, nepaisydama to, vis dėlto ryžtasi. Nes suvokia, kad būtent per ją laikas sustoja ir gyvenimas tuo metu dovanoja nors sekundę čia ir dabar esančios amžinybės.

Paulis Ricoeuras knygoje „Laikas ir naratyvas“ yra rašęs, kad grožinė literatūra padeda mokytis mirti, nes grožiniai naratyvai sumažina siaubą nežinomybės ir niekio akivaizdoje. Nežinau, kaip kitus, tačiau mane J. Ivanauskaitės romanas guodžia. Žinau, kad ne sykį tikrai dar prie jo grįšiu. Grįšiu tais momentais, kai reikės kovoti su savąja mirties baime. Grįšiu taip pat tyrinėdama literatūros ir filosofijos sankirtas, nes jis sujungia tuos du matmenis – jame metafiziškai apmąstoma čia ir dabar besiverianti patirtis. Tą darė Bronius Radzevičius, Ričardas Gavelis ir Sigitas Parulskis. Reikės perkelti šį romaną iš „suicidologijos“ į kitą – filosofiniams romanams skirtą lentyną. Grįšiu dar ir dėl to, jog didžiuojuosi, kad pagaliau filosofinį romaną Lietuvoje parašė ir moteris.