Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Mergina su drakono tatuiruote

Mergina su drakono tatuiruote Originalus knygos “Mergina su drakono tatuiruote” pavadinimas švedų kalba skamba taip: “Vyrai, kurie nekenčia moterų”. Žinoma, jis nėra toks patrauklus kaip lietuviškasis, tačiau yra kiek arčiau tiesos. Ir ne tik dėl to, kad knygoje yra keli vyrai, kurie tikrai labai nekenčia moterų, bet dar ir dėl to, kad ši knyga nemažai permirkusi neapykanta, kadangi knygos autorius Larsson nėra itin subtilus rašytojas.

Pagrindinis novelės personažas yra Carl Mikael Blomkvist, finansų žurnalistas, dirbantis nedideliame "Millennium" žurnale. Blomkvist yra išsiskyręs, turi paauglę dukterį ir nėra per daug išrankus, ką jam pasiguldyti į lovą, bet, kita vertus, jis yra vienas iš gerųjų knygos veikėjų. Neseniai jis buvo paduotas į teismą už šmeižtą dėl vieno straipsnio apie stambų pramoninką Hans-Erik Wennerström, ir jam gręsia prarasti visas savo santaupas bei porą mėnesių praleisti kalėjime.

Šiais sunkiais laikais Blomkvist gauna įdomų pasiūlymą iš kito stambaus Švedijos verslininko Henrik Vanger. Jis prašo parašyti šeimos istoriją, tačiau iš tikrųjų nori, kad  Blomkvist ištirtų paslaptingą jo giminaitės Harriet dingimą prieš kelis dešimtmečius. Vieną dieną ji dingo saloje, kurioje gyveno su šeima, ir nuo to laiko daugiau niekas nerado jokių jos pėdsakų.

Blomkvist sužino, kad Vagnerio imperija patiria ne pačius geriausius laikus ir kompanijos ateitis atrodo miglota. Jis taip pat išsiaiškina, kad šeimoje yra nemažai nemalonių žmonių, bet atrodo, kad jie visgi turi bent vieną šeimos vertybę: niekas niekada nebuvo išsiskyręs...

Tyrimas Blomkvist nuveda iki serijinio žudiko, kuris yra visiškai amoralus (ir nemėgsta moterų), tačiau knygos autorius, besistengdamas pavaizduoti šį personažą itin bauginantį, kartais paverčia jį tiesiog kvailu. Tai nėra labai įtikinama, tačiau kadangi jis nėra pagrindinis knygos herojus, žala yra minimali.

Blomkvist išsiaiškina Harriet likimą dar gerokai prieš baigiantis knygai, o Larsson tęsia novelę nagrinėdamas šalutinę istoriją ir smagiai nuvainikuodamas korumpuotąjį Wennerström. Pasirodo, kad Wennerström verslas buvo tik kortų namelis, suręstas iš korupcijos ir apgaulių.

Likusi nemaža knygos dalis griežtai kritikuoja smurtą prieš moteris. Tai pagirtina, tačiau Larsson atakos ir ypač karikatūriški piktadarių paveikslai sumenkina jo argumentus. Norėdamas pabrėžti savo mintį, skirtingus knygos skyrius jis pradeda ne visada gerą efektą duodančia statistika, pavyzdžiui:

18 procentų Švedijos moterų bent kartą patyrė vyrų grąsinimus.

Ir tuomet po 100 puslapių tęsia:

46 procentai Švedijos moterų yra patyrusios vyro smurtą.

Dvigubai daugiau moterų yra patyrusios realų smurtą nei tik grasinimus dėl jo? Tai skamba truputėlį painiai…
Visų blogiausia, kad autoriaus sukurti moterų nekenčiantys smurtautojai turi patologinių problemų, kai tikroji smurto prieš moteris problema yra kiek žemiškesnė, nes dauguma nusikaltimų įvykdoma visiškai vidutiniškų vyrų, vaikinų ar tiesiog nepažįstamųjų, t.y. niekuo neišsiskiriančios liaudies.

Bet Larsson nori viską pavaizduoti itin ryškiai, kad ir, pavyzdžiui, Wennerström, kuris negali būti tiesiog paprastas pramonininkas, bet būtinai vienas iš didžiausių Švedijoje.
Vienas labiausiai perdėtų charakterių yra tuo pačiu ir labiausiai patraukiantis dėmesį. Tai Lisbeth Salander - mergina, kuri yra Blomkvist pagalbininkė ir meilužė, kompiuterių piratė (žinoma, viena geriausių Švedijoje), įpusėjusi trečiąją dešimtį bei turinti fotografinę atmintį. Jos vaikystė buvo pakankamai sunki ir problemiška, nes ji turi motiną, kuri serga silpnaprotyste.

Taip pat Salander kamuoja milžiniškos pasitikėjimo problemos ir praktiškai visiškas nesugebėjimas užmegzti kokius nors santykius. Blomkviste ji randa nuostabią sielą, kuri gali ją suvaldyti, bet kadangi tai tik pirmoji trilogijos knyga, nesitikėkite jokios greitos atomazgos.

Salander yra karikatūriška superherojė ir, jei kas nors bloga jai nutinks, ji su kaupu atsilygins savo skriaudėjui. Merginos visiškas nepasitikėjimas valdžia taip pat yra įdomi jos būdo savybė. Tai knyga, kurioje policija lieka nuošalyje, nors kai kuriais momentais ji akivaizdžiai turėtų būti įtraukiama į siužetą, bet Larsson tikriausiai neturi daug kantrybės biurokratiniam požiūriui į įstatymą ir tvarką.

Nepaisant to, kad tam tikra knygos dalis yra tikrai nepaprastai kvaila, tačiau jos pagrindas parašytas meistriškai, vieno iš trilerių rašytojo, kuris vis dar jaučiasi toks nesaugus, kad imasi tokių scenų kaip ši:

Kai Salander atsisveikino, mama nenorėjo paleisti jos rankos. Salander prižadėjo ją greitai vėl aplankyti, bet mama ją išeinančią liūdnai ir nervingai nužvelgė. Tai buvo lyg artėjančios nelaimės nuojauta.

Nepaisant to, knygos tempas yra geras, paslaptys šiek tiek kankina, bet labai malonu tai, kokiu būdu jos išnarpliojamos. “Mergina su drakono tatuiruote“ yra gana kasdienė ir šabloniška novelė, bet Larsson įdėjo pakankamai daug pastangų, kad paverstų ją daug labiau prikaustančia dėmesį nei daugelis kitų tokio tipo trilerių.
Monika Žiūkaitė
2010-11-30
 
Kita informacija
Tema: Detektyvai
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Raimonda Jonkutė
Puslapių: 576
Kodas: ISBN 9955-73-457-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-30 18:20
Arvena
Carl Mikael Blomkvist - gal Karlas Mikaelis Bliumkvistas greičiau?
"Neseniai jis buvo paduotas į teismą už šmeižtą dėl vieno straipsnio apie stambų pramoninką Hans-Erik Wennerström" - gal apie Hansą Eriką Venerstriomą?
"Šiais sunkiais laikais Blomkvist gauna įdomų pasiūlymą iš kito stambaus Švedijos verslininko Henrik Vanger." - tai gal Bliumkvistas gauna įdomų pasiūlymą iš Henrikko Vangerio?
"Jis prašo parašyti šeimos istoriją, tačiau iš tikrųjų nori, kad  Blomkvist ištirtų paslaptingą jo giminaitės Harriet dingimą prieš kelis dešimtmečius." - gal iš tikrųjų nori, kad Bliumkvistas ištirtų Harietos dingimą?
"nes dauguma nusikaltimų įvykdoma visiškai vidutiniškų vyrų," - nusikaltimai ne vykdomi, o daromi.
"Tai Lisbeth Salander - mergina, kuri yra Blomkvist pagalbininkė ir meilužė, kompiuterių piratė" - turbūt: Tai Lizabeta Salander, mergina, kuri yra Bliumkvisto pagalbininkė...
"Blomkviste ji randa nuostabią sielą, kuri gali ją suvaldyti, bet kadangi tai tik pirmoji trilogijos knyga, nesitikėkite jokios greitos atomazgos." - paradoksalu, bet ten, kur pirmą kartą recenzentė netikėtai nelauktai prisiminė, kad lietuvių kalboje daiktavardžiai (neišskiriant tikrinių) kaitomi linksniais, pavartotas netinkamas. Turėtų būti "ji atranda nuostabią Bliumkvisto sielą" - šiuo atveju vietininko linksnis netinka.
Recenzijos autorė aiškiai susipykusi su lietuvių kalba. Gal ir ne veltui buvo būgštauta dėl grėsmės lietuvių kalbai, kai buvo stengiamasi visakaip prastumti įstatymą dėl lenkiškų pavardžių rašymo - šita recenzija yra akivaizdus pavyzdys, kokios galėtų būti tokio įstatymo priėmimo pasekmės.
Už lietuvių kalbos negerbimą - 1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą