Mergaitė ir cigaretė

Pažįstu mažą lietuvį, kuris, paveiktas mamos pasakojimų apie cigarečių žalą, pradeda verkti vos tėveliui užsirūkius.

O čia suaugęs prancūzas, pasipiktinęs rūkalių teisių apribojimais, parašė piktą antiutopiją, kur be jokių metaforų ar alegorijų vaizduojama galima Europos Sąjungos gyventojų ateitis. Joje aklai ir bukai vykdomi įstatymai, draudžiantys rūkyti ir ginantys vaikų teises, liudija neįtikėtiną marazmą. Situacija panaši į filme „Dogvilis“ vaizduojamą kaimą, kur visi gyventojai atrodo įtartinai padorūs, o vaikučiai angelėliai visada yra teisūs.

Bet, skirtingai nuo filmo, knygoje keršto valanda neišaušta. Veikėjas suimamas už tai, kad rūkė tualete mažai mergaitei matant, ir pažangioje demokratinėje visuomenėje jam nepavyksta įrodyti, kad yra nekaltas. Be to, jis neturįs teisės nemėgti vaikų. Nes dabar egzistuoja „nusikaltimai vaikams“, „vaikų teismas“, netgi „kokybiškas terorizmas“: musulmonai surengia įkaitų realybės šou à la „Kelias į žvaigždes“. Bet ir Katalikų bažnyčios tėvai triumfuoja, nes turi Kristaus Karaliaus milicijos kareivių, kurie savo stereotipus paverčia visuotiniais įstatymais. Taigi pasakotojui niekas nepadeda, ir jis nesulaukia laimingos pabaigos.

Gal ši knyga ir nėra šedevras, tačiau man pasirodė kur kas aštresnė ir paveikesnė nei kapitalistinę visuomenę demaskuojantys F.Beigbederio romanai. Autorius sunkiai ištariama pavarde negailestingai puola veidmainišką visuomenę, kartu parodydamas, kad tokioje galbūt netrukus gyvensime ir mes, uolūs Europos Sąjungos įstatymų vykdytojai. Bet ne rūkymas – esmė. Čia gausu užuominų į tai, kad vardan sveikos visuomenės taip pat bus išnaikinti visokio kitoniškumo požymių turintys piliečiai: neatsitiktinai jau pirmuose puslapiuose išvystame įkalintą rastafarietį.

Leidėjai teigia, jog tai, kas aprašyta romane, – „baugu ir drauge juokinga“. Perskaičius man buvo baugu dėl to, kad visai nepasirodė juokinga. Manau, kad šią knygą tiesiog privalu perskaityti visiems europarlamentarams, būsimiems seneliams ir tėveliams. Taip pat sveiko gyvenimo būdo propaguotojams ir kovotojams dėl vaikų, gyvūnų ir visų nesugebančių kalbėti už save teisių. Gal tada jie suprastų, jog, perfrazuojant populiarų posakį, „Rūkančiųjų gelbėjimas – pačių rūkančiųjų reikalas“.