Memoirs of a Geisha (3)

Šis neįprastas romanas parašytas kaip autobiografija, tačiau yra visiškai fiktyvus. Arthur Golden, daugelį metų studijavęs japonų kultūrą, atskleidžia ją mergaitės Sayuri gyvenimo istorijoje. Užaugusi 1920-ųjų Japonijoje skurdžiomis sąlygomis žvejų kaimelyje ir išvežama iš namų, tam kad taptų geiša, Sayuri bei ją supanti aplinka piešiama su gausiomis detalėmis. Pirmuoju asmeniu pasakojama vidinė vaiko kova su suaugusiųjų pasaulio intrigomis įtraukia ir skaitytojas lengvai užsimiršta, kad tai tik išgalvota istorija. Sayuri supažindina skaitytoją su egzotišku rytų pasauliu - muzikos ir šokių pamokomis, kruopštaus makiažo ir kimono dėvėjimo menu. Istorijoje ją lydi ne tik kilniaširdiška globėja ir mokytoja, tačiau ir negailestinga užgauli varžovė, kurios abi palieka ryškius pėdsakus herojės gyvenime. Suaugusios Sayuri kasdienybėje susipina priešpriešos, nes ji ne tik vergė ir palydovė, ji kartu ir atlikėja, ir deivė.

Į šią istoriją galima žiūrėti iš įvairių pusių. Tai gali būti istorija apie moters kovą dėl išlikimo vyrų pasaulyje. Kuomet visos pastangos dedamos tam, kad pamalonintų vyrą. Minutė malonaus pašnekesio, akimirka jaudinančio šokio - tai, kas vyrui garantuoja džiuginantį vakarą, o geišai - užtikrintą ateitį. Kuomet vyrai vieninteliai besimėgaujantys savo padėtimi. Kuomet moteris pažeminama, jos nekaltybę parduodant už didžiausią sumą senam ir turtingam vyrui. Kuomet geiša ne daugiau nei gražus paveikslas, kambaryje kuriame linksminasi vyrai. Dažnai tokia nuomonė susidaroma dar ir lydint vakarietiškam nusistatymui, kad geiša - prostitutė švelniaja forma. Tačiau visa knyga skirta tam, kad paneigti šią nuomonę. Geišos pavadinimas kildinamas iš japoniško žodžio menas, artistas. Ir iš tiesų visos geišos turi ištobulinti bent vieną iš meno formų: šokį, muzikavimą ar dainavimą. Malonaus pokalbio palaikymas taip pat laikomas dideliu menu, o ką kalbėti apie arbatos ceremoniją, kuriai skiriamos ištisos studijos. Tačiau nežiūrint to, vienos knygos veikėjos lūpomis kalba šalta tiesa, kad tokio gyvenimo pati moteris nepasirenka tam, kad būtų laiminga; jį pasirenka todėl, kad neturi kitos išeities („we don't become geisha because we want our lives to be happy; we become geisha because we have no choice“).

Iš kitos pusės ši knyga bus vertinga besidomintiems Japonijos kultūra. Čia aprašoma šalies istorija su smulkmenomis bei vertingomis pastabomis, to meto žmonių samprata ir bendru vaizdu apie šalį, jos papročius. Išsamiai vaizduojamos buities, garderobo detalės bei moters ir vyro padėtys socialiniame žmonių gyvenime.

Ir, kad ir kiek vienaip ar kitaip vertingų aspektų galima rasti šiame romane, vistik manyčiau, kad visumoje tai - knyga apie moters gyvenimą. Ir nors romano herojė ir geiša, tačiau visų pirma ji - moteris. Moteris su svajonėmis, viltimis, prisiminimais ir planais. Sayuri žavi savo asmenybe, tyra siela ir gerumu. Atsakymų į sunkiausius klausimus ir svarbių sprendimų  ji ieško savo širdyje. Ji puoselėja svajones, kuriomis tyliai guodžia savo širdį, plakančią tik dėl vieno vyro. Didžiausia jos baimė ta, kad ankščiau ar vėliau reikės surinkti visas viltis ir paslėpti, kur niekas, net ji pati jų niekad nepamatys. Bet atėjus  lemtingai akimirkai, Sayuri nepasiduoda abejingam nuolankumui, o stengiasi daryti nors menkutę įtaką savo likimui.

Lengvu stiliumi su turtingais epitetais parašytas romanas įtraukia savo tikroviškumu ir užburia tarsi pasaka apie spėriai nykstantį pasaulį. Jame gyvenanti veikėja gali būti nešvari valstietė vieną dieną ir šilkiniu kimono vilkinti gražuolė - kitą, tačiau vidumi ji liks ta pati - kenčianti, triumfuojanti, svajojanti ir dvejojanti - moteris.