Meilės laikai

Šių dienų žymiausias teologas Eugen Drewermann atskleidžia svarbią temą - meilė ir žmonių santykiai pavojuje. Eugen Drewermann iškelia besąlygišką meilę kitam žmogui, ir pateikdamas tai ką kiekvienas atsitinksime sau, nori, kad pagaliau stabteltume.

Įžanginiame žodyje autorius pateikia nuotaikingą citatą „gyvenimui meilė reikalinga kaip oras“. Mylintis žmogus eina, suklumpa, keliasi ir eina tolyn palikdamas atsiprašymą, o niekšas bejausmis lipa per galvas. Tai, pasak jo, yra gyvenimo patirtis.

Eugen Drewermann mano, kad, nepaisant visų žmogiškųjų nesėkmių, iš jų iškyla būtent artimųjų meilė. Eugen Drewermann - psichoanalitikas ir teologas, todėl remiasi tik Kristaus tiesomis. Jis svarsto, ar teologija gali žmogui padėti labiau nei psichologija, o gal jos abi yra mokslų motinos? Gal žmogui gyvenimo džiaugsmo reiktų ieškoti savo paties patyrime?

E. Drewermann svarsto, ar pati, buitinė psichologija kaip esmė, atsimuša į savo ribotumą, o teologija suprantama plačiau - kaip sielos gelmes paliečiantis dalykas? O gal yra priešingai?

Taip galvodamas, autorius skaitytojui siūlo peržengti visas mąstymo ribas ir kreiptis į Dievą kaip į meilės šaltinį ir „asmeninės laimės garantą“. Kai žmogus tai pasiekia, susilieja su Dievu, pasak Eugen Drewermann, jam atsiveria visai kita tikrovė, ir jis gali rimčiau pažvelgti į save patį, aplinką.

O kaip pajusti ar Dievas yra meilės davėjas, tai jau paties žmogaus reikalas? Meilė Dievui neturi būti peršama.

Įdomi mintis, "meilė neturi tapti vienadieniu troškimu, o pernelyg reikalauti meilės iš kito žmogaus - šventvagystė".

Meilė knygoje parodoma kaip idėjų visuma. Šios mintys gana naujos. Po įtemptais žmonių santykiais, mini Eugen Drewermann, turi slypėti dar kažkas. Tai brandžios etinės vertybės: trykštanti šiluma iš to kas mums kalba, pasitikėjimas, gailestingumas, švelnumas. Jos turėtų būti kiekvieno mūsų atspindys ir kasdieninė misija. Bet ne grubus, egoistinis kalbėjimas...

Kas griauna meilę? Ar kas kėsinasi į ją? Autorius užsimena, meilę sužlugdo abejingumas ir šaltumas. Mes dažnai nekreipiame dėmesio į konkretaus žmogaus poreikius, viltis ir nelaimes. Abejingumą lydi baimė. Nesvarbu, kokia ta baimė, jei ją papildo valdžios troškimas ar nesutarimai, ji yra viena iš negatyviausių žmogaus gyvenimo apraiškų. Kaip tai nugalėti? Autorius duoda patarimą - atrasti drąsą mylėti.

Antras knygos skyrius - „Nutraukti baimės spiralę“. Skyrius suskirstytas į mažesnius straipsnelius, kurie iškyla kaip pamokymai ar pavyzdžiai, ko turėtume siekti ir kuo remtis. Keletas jų: „Gyvenimas veikiant baimei“, „Susipainioję vaikystės baimėse“, „Laisvės baimė“ ir kiti.

Labiausiai verta dėmesio dalis „Išmokti naują kalbą“, kurioje mokoma „kalbėti ir išklausyti“, ir pateikiamos taisyklės, kaip kalbant neįžeisti - kaip kalbėti, kad nepražudytum meilės. Autoriaus citata: „Niekada neklausk apie kito asmens jausmus, nes pasirodysi pernelyg įkyrus ir kils pavojus žmogų išjuokti“. Arba auksinė mintis: „Venk piktais žodžiais „paliesti“ kitą asmenį ir kalbėti apie nieką“. Tokie autoriaus samprotavimai leis skaitytojui pasinerti į itin įdomias žmonių bendravimo formas.

Paskutinis knygos skyrius „Jau žemėje jauski dangų“ perpintas apmąstymais, lyg  atsigręžiama į mistikę Edith Stein. Būtent jos raštuose galima atrasti panašių minčių, kad meilei būtinas augimas, jos niekas negali išgąsdinti mirtimi.

Mylintis žmogus, pasak Eugen Drewermann, - bebaimis, jis visada pasirengęs kovoti už savo meilę. O meilė, anot autoriaus, prasideda nuo pokalbio, nuo pirmų ištartų žodžių supratimo ir tikro jausmo.

Karen Walter, pirmoji parašiusi šios knygos recenziją, aiškina, esą ši knyga - paskatinimas išmokti pasitikėti kasdienės meilės jėga. O pats autorius skaitytojams palieka daug vietos dvasiniam augimui.