Meilė pagal Juozapą

Štai „merdinčių“ romanistų, užsiangažavusių poetų tarpan sugrįžta Saulius Tomas Kondrotas (toliau STK, jei nesupyksite) – ne tik rašytojas, bet ir fotografas (o gal atvirkščiai, nes www.kondrotas.com nerasite nė vieno žodžio teksto). Anksčiau jo plunksną valdęs filosofinis mistinis pradas tampa žaismingesnis, ne toks negatyvus, nuostabą keliantis. „Meilė pagal Juozapą“ – apsakymo pavadinimas, pagal kurį ir rinkinys tituluotas. Logiška būtų, remiantis šio apsakymo vertėmis, ieškoti paralelių (tiesą pasakius, man jis pasirodė mažiausiai išmoningas iš naujųjų). O rinkinyje prie dvylikos ankstesnių mitologinių būtybių, fantastinių metamorfozių, filosofinių alegorijų apsakymų trys – visiškai nauji.

Visgi ir STK nuotraukų albumėlis neduoda ramybės: landšaftas, vis dar gyvenimas (ramus gyvenimas? – still life), gamta, žmonės (ir šunys – apsakymuose taip pat STK mėgsta metamorfozes), architektūra, kelionės... Kadangi šios kategorijos autoriui svarbios, leisiu sau pažaisti jomis kalbėdama apie apsakymų rinkinį.

Landšaftas. Nėra čia lietuviško kaimo pažliugusių kelių nei ligoto miesto - pailsėkime. Kalnuotos, upių išvagotos, pajūrio vietovės. Vaclovo aikštė Prahoje, „abejotinos reputacijos įstaiga“, mėsinė, daugybė Amerikos vietovių (Manhatano taksi ir metro stotys, Niu Džersis, Čeri Hilas, Vilingboras ir t.t.). Prieškario Kaunas, Odesa, utopiškoji Sniegovija ankstesniuose apsakymuose. STK mėgsta įvairią panoramą. Per ją keliauja ir sutinka neįtikėtinus gyvenimus. Nuo pradžių skaitytojas atsiduria akistatoje jei ne su šokiruojančio, tai bent kiek keisto likimo ištraukomis – konkretaus likimo: gyvenimas piešiamas miniatiūrinėmis metaforomis („Gatvės muzikanto priešmirtinė agonija. (...) Priešais skystą minią jis žudosi pasiniais akordais (...) Juozapas stovi ties sankryža ir šlapinasi į kelnes (...)“, p. 224), panteistiniais palyginimais („Mes gyvenom akli kaip vos išsiritę paukšteliai“, p. 213), alegoriniu būdu („Aš tik rutuliukas, iššaunamas rytą į tą areną“, p. 239). Autorius niekada nekeliaklupsčiavo atvirai idėjai, tačiau jo žvilgsnis ankstesniuose apsakymuose rodės labiau išskaidytas: „Amžiaus pradžioje gyvenusius žmones mes įsivaizduojame naivius“ (p.25), „Proseneliui mirus, iš juodų žemės gelmių iškilo Dodas ir prarijo dorovinę kaimo širdį“ (p. 41), „Stebėdamas pasaulį ir žmones pamažu įsitikinau, jog mūsų gailestis pagrįstas egoistiniais sumetimais“ (p. 134). Dabar STK net nemėgina stengtis būti nuspėjamas, pats skaitytojas iš atskirų gyvenimo vaizdinių mintį tenumano – istorijų tėkme kuria legendą. Žinia, legendos turinį sudaro šventųjų gyvenimas – toli gražu ne šventieji STK apsakymuose (jei tokiais nelaikysime „kvanktelėjusių“); lemtingame (praeities) įvykyje (akimirkoje) slypi auksinė adata – STK radimosi ar išnykimo idėja. Gal kiek per skambu STK apsakymus vadinti legendomis, tačiau legendinio pobūdžio apsakymais – drįsčiau: „Meilė pagal Juozapą“ – legenda Juozapo, pranašo mėsininko, patyrusio meilę, „dangaus palaimintą ir pasmerktą“ (p. 234), jo kraujo lašelis farše suvienija visus pirkėjus į sektą; „Tautos gimimo“ pavadinimas nusako apsakymo esmę – tautos susivienijimo legenda (aktualu ir ironiška kalbėti apie tautos identitetą); „Žiemos kampanija“, – žmogaus legenda, kurios gal ir nebuvo, – alegorinis karo laukas, mūšis instrumentais (taip gali būti suvokiama ir muzikos, muzikavimo esmė); ankstesnių apsakymų pranašas Nikodemas Žvejas ir stebuklinga dėžutė, Kentauro herbo giminės legenda, Sniegovijos raudona lapė ir taip toliau. Gali pasirodyti, kad tai legendos parodija, mat eucharistinis ritualas tuoj pat nuvainikuojamas sarkazmu ir pavadinamas kanibalistiniu instinktu, o besikartojantys tragikomiški, groteskiški motyvai dar iš „Žalčio žvilgsnio“ atėję: gyvą žmogų netyčia palaidojo, o šis išsikasė – „Kad tai niekad nepasikartotų, karstus dabar mes kalam labai stiprius, o duobes kasam gilias“ (p. 214).

Gamta? Jos yra tik tiek, kiek reikia ypatingai nuotaikai, laikui nusakyti: saulės ribinės situacijos – pavakarys, ankstus rytas. Sutirštintas realistinis peizažiukas leidžia geriau pajusti nuotaiką, kuri tokia svarbi apsakymui: dulksna, rūkas, šilkinis lietus. Kamerinis gamtos įspūdis derinamas su legendiniu mistiškumu, bet svarbiausias, matyt, yra keistas žmogus. Nemanau, kad mūsiškis lietuvis sugebėtų pažinti „dalelę savęs“, savo gyvenimo STK apsakymuose. Autorius kuria tokius veikėjus, kurie „absurdo scenoje“ priverstų ir juoktis, ir raudoti drauge (deja, literatūros galios čia silpnesnės, lyginant su teatru ar kinu). Skaitant apsakymus paveikslai atrodo (paradoksas!) motyvuoti: tai nuolat apsimyžantis nuo muzikos grožio mėsininkas, pirkėjai, puolantys pirkti mėsos su įsimylėjusiojo krauju iš nosies, moteris, išsikasanti iš pernelyg negilaus kapo, jūros pažeminti bei to pažeminimo suvienyti makedoniečiai, orkestro karo išmuštas iš pusiausvyros taksistas, vyras, viską matantis taip, kaip pamatė pirmą kartą, Gudukas brolelis ir daugybė kitų absurdo veikėjų. Žmonių pasaulį lydi nuolatinė kova ar bent tyli egzistencinė priešprieša. Veikėjų paveikslai su visais priešais ir savo pasaulio atributais (laimės mašina, saulėlydžių kolekcija, vyriško kvapo namas ir kt.) padeda sukurti legendą – pasakojimui idėją. Pinant absurdo estetiką su sakraliu idėjiškumu, ir gimsta legenda. Tai atskleidžiama apsakymų architektūra (jei galima tokia sąvoka), kuri yra svarbi STK. Naudojamas situacijos situacijoje principas – istorija pasakoja praeities istoriją. Dažnai pasakotojas sutampa su veikėju, grįžtančiu į visa apverčiantį gyvenimo etapą. Pastebima tendencija: apsakymo įžangoje – nepatenkinti, menki ir nusivylę veikėjai; įvykis lyg tarp kitko išprovokuoja lūžį; pradedama pasakoti sujaukto praeities gyvenimo istorija, veikėjai – atgimę ar pražuvę, patenkinti ar pasimokę – tie patys. Apsakymo ašis yra vidinės istorijos – įdomiausi ir ekspresyviausi apsakymo motyvai. Merginos juokas, žinia, kad egzistuoja jūra, ar kita netikėta detalė inspiruoja šokiruojančią gyvenimo istoriją (juk būtent tokios išlieka atminty), kuri tampa to veikėjo legenda, autoriaus idėja.

Pasakodamas istorijas autorius balansuoja tarp itin subtilaus ir brutalaus tikrovės vaizdavimo stilių: „mums visuomet atrodė, kad jūra kažkur galėtų ir būti, tik kad ją pasiektum, reikėtų sparnų, o gal net tektų mirti kaip kad tiems paukščiams“ (p. 218); „mums tiesiog stogas nučiuožė: išraudom ir prakaitavom, tarsi paaugliai pagauti pisant avį“ (p. 221). Gan meniškam kontekste vartojamas žargonas – gatvės, kaimiečių, miestiečių, vaikų: „negalėjai įsivaizduoti, kad tos moterys kada nors šika arba net kad turi išeinamąją angą. Kai mes apie tai pasiteiravome savo svečių, jie atsakė: „O, aišku, kad jos tai daro. Tik tiek, kad jos po to švariai nusišluosto šikną popierium“. Na ir tikėk, kad nori: arba meluoja, arba nežino“ (p. 216). Kontrastų stilistika stebina, norom nenorom meni legendos parodiją, o ir ironijos santykis apsakymuose labai ryškus. Nuolat aktyviai komunikuojama – komunikacija būdinga STK jau nuo seno (romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ jis pasakojo tam, pas ką lyja katėm, – suprask anglakalbiui): „Čia aš turiu žengti žingsnį į šoną, kadangi reikia pasakyti porą neatidėliotinų dalykų“ (217).

Atrodo, kiekvienas apsakymas – idėjos apipavidalinimas, požiūris į ją iš „legendos verto“ gyvenimo perspektyvos. Tačiau istorija pasakota tam, kad išvystumėme idėjos beviltiškumą, galiausiai absurdišką laimingą pabaigą. Galbūt čia slypi STK paslaptingumas, kuriuo jis nuolat yra „kaltinamas“? Skaitant STK tikrai neteks patirti „laimingo nuobodaus gyvenimo“, ko taip baidosi autorius.