Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai

Pamenate istoriją apie Egipto faraoną? Tą, pas kurį atėję patarėjai ragino mažinti mokesčius, nes esą jo tauta vaikšto nuskurusi, verkia ir aimanuoja? Faraonas atsakęs: „Dar padidinkit mokesčius“. Po kiek laiko vėl atėję patarėjai ir pranešę, kad žmonės niršta ir grasina maištais. „Padidinkit“, – liepęs šviesiausiasis Egipto viešpats. Galop pasirodė švytintys patarėjai ir pasakė: viskas gerai – žmonės juokiasi ir linksminasi. „Sumažinkit mokesčius! – įsakė valdovas. – Nes jie jau neturi ko prarasti“. Taigi, mielieji, esti juokas – šiaip sau, o esti – iš reikalo. Kai nebeturi kur dingti ir nesinori verkti šunį apsikabinus, jei jį turi. Įmanoma, kad ši sena istorija ir yra raktas, atrakinantis naująją Jurgio Gimberio knygą „Meilė ir kiti fundamentalieji mokslai“. Gal net ir jos autoriaus siekius.

Atkreipkime dėmesį į knygoje išryškinamas temas: kasdienė buitis su visais iš jos vingių kylančiais absurdais, vartotojiškos visuomenės gyvenimo kuriozai, televizinis „vinigretas“, kuriuo, kartais švinktelėjusiu, farširuojama lietuvio sąmonė... Pasirinkus tokį humoro, moksliškai tariant, diskursą, kažin ar beužtektų postringavimų iš intelektualiojo juokavimo srities. Tokie paglostytų ausį, tiksliau – pilkąsias smegenų ląsteles mūsų intelektualams, betgi autoriaus ketinimai, deklaruoti knygos pradžioje, kitokie: „Noriu pasijuokti ir suteikti malonumą. Sau ir kitiems“. Vadinasi, ne tik kolegoms literatams, bet ir labiau nutolusiesiems nuo koncepcijų, recepcijų ir kitokių abstraktybių žmonėms, kurie kasdien vaikšto į turgų, perka bulves, anot autoriaus, „šakniavaisius“, kartais iš būtiško graudumo „užmina ant kamščio“, žodžiuojasi su sutuoktiniu ir važinėja troleibusu. Dar J. Ortega i Gasetas skatino intelektualus eiti į mases, užuot užsidarius dramblio kaulo bokšte. Išmintingas filosofas, autoritetingas rašytojas, vadinasi, žodžių vėjais nemėtantis, ar ne? Manyčiau, knyga gali būti neblogas išbandymas snobiško sukirpimo žmonėms: ar jie norėtų matyti vien tai, kas jiems suprantama ir priimtina, ar vis dėlto sutiktų, kad gali egzistuoti ir kitoks požiūris, vertinimas, nuomonė, juoko forma ar objektas? Kai kurie posakiai, galima pastebėti, aštroki, t. y. fiziologines sritis nusakantis leksikonas ausį rėžtelėjo ir recenzentei, tačiau po to susimąsčiau apie visuomenės opiniją apskritai. Padvelkė principu: „Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui...“ Iš ko gali tyčiotis, ką gali aprašinėti Ch. Bukowskis, atverti J. Kunčinas – kodėl tos teisės nepripažinus ir J. Gimberiui? O jau paskui galime iki užkimimo diskutuoti apie menines priemones, tendencijas, literatūrinius lygius ir visa kita. Tai ir gerai, mielieji, kad kažkas skaito vieną, o kažkas – kitą, kitaip būtų visi ant to paties kurpalio siūti. Ne pasaulis, o nuobodybė ir pilkuma.

Knygos autorius naudoja iš ankstesnės kūrybos skaitytojui jau pažįstamą skirtingų personažų kaukės metodą, suteikiantį galimybę vertinti situacijas iš įvairių pusių. Šitaip sykiu išplėtojamas temų spektras. Formuojami menami dialogai: vyro ir žmonos, gatvės praeivio ir sociologinės apklausos agento, kaimynų... Toks situacijų laukas teikia peno savitai filosofijai, kylančiai iš kasdienybės detalių. Antai autorius pasirenka makabrišką temą – dialogą apie kapines. Tekste supina detales, suteikiančias šiek tiek ironijos. Suformuoja absurdo situaciją: „Turiu bėdą, maestro... Kapinėse juokiuosi isteriškai. (...) Dieve mano! Aš taip juokiuosi, kad siūbuoja medžiai ir debesys sklaidosi virš galvos, jei tuo metu nelyja. Lengvi debesys, maestro. O jei lyja, tai nesisklaido“ („Ne jūsų reikalas“, p. 132). Iš viso to pamažu išrutuliojamas moralas: „Ilsėkis ramybėje!.. Kodėl jums tai nerūpėjo, kol aš gyvas buvau?“ (ten pat). Paradokso principu viename tekste atsiranda itin žemiškų dalykų ir itin didelio polėkio deriniai, bene sukelsiantys nostalgiją lakesnės vaizduotės skaitytojui: „Nepamiršiu po vienų studentiškų gastrolių mūsų žygio per Kauno visuomeninio maitinimo įstaigas, kuriose tuo metu galima buvo išgerti rašalo. (...) Mes buvom susilieję su gamta. Mes – einantys Laisvės alėja, nešini kukliais gastrolių čemodanais, su saule viduriuose, pilnom sielom juoko, laimės persmelkti.“ („Aksominė banga“, p. 122). Banguojanti, sūkuriuojanti teksto mintis neretai nukelia skaitytoją nuo kasdienio įprastumo pjedestalo, bloškia žemyn, kur viskas buitiška, apčiuopiama, nuzulinta iki blogumo – po to vėl išmeta aukštyn, į humanistinės žmonijos minties aukštumas, ir bala žino, ar tai natūrali minties slinktis, ar tyčinė autoriaus užmačia... Švyst – aukštyn! Švyst – žemyn! Ir tas vargšas, rūpesčių ujamas žmogus, skaitąs knygą, bent tokiu būdu pasijunta esąs kaip sūpuoklėse. Šitaip tekstuose įvykis virsta didelės emocijos raiška. Štai kuo dar skiriasi humoro formos – jos bene kaip medžiai. Pavyzdžiui, auga liepa ir auga uosis. Deguonį gamina, taigi saugo mūsų žaliąją planetą, abu. Rašomas humoras, siekiantis pakutenti, pažadinti skaitytojo emocijas plačiąja prasme, ir – pakutenti pilkąsias ląsteles. Žmonės juokiasi abiem atvejais. Dar juokiasi, kai mato nuvirstantį dviratininką televizijos laidoje. Arba stebi žmogų, nespėjusį troleibusan. Bet tai turbūt greičiau piktdžiuga... O J. Gimberis stengiasi atverti netikėtas situacijų puses: „Apie žmogų, kuris vejasi troleibusą... Jei nori važiuoti, turi bėgti. (...) Jis turi kryptį, jis turi viziją. Jis panašus į skrendantį arą, į bėgantį elnią, į atakuojantį raganosį. Gražus jis yra. (...) Jis bėga – vienoje rankoje telefonas, kitoje kelnės, trečioje arklas, lyra, varpa ir taip toliau, ir jis lekia. Gražus yra žmogus“ („Apie žmogų“, p. 118). Panašūs ontologiniai apibendrinimai šioje knygoje, regis, padažnėję. Gal kiek mažiau lengvo, žaismingo juokavimo, iš kurio kikeni be įsipareigojimų, ir tiek. Šįkart tekstai verčia susimąstyti. Kažin ar juos verta skaityti paskubomis, tada kyla grėsmė pražiopsoti esminę mintį, įvilktą į postringavimus, hiperbolizavimus, žodžiu, kaip tik įmanoma užmaskuotą. Antai ar priskirtumėte, mielieji, šią citatą grynakraujui humoristui, ar sutiktumėte, kad ji tiktų ir „rimtojo“ (anot A. Vaičiulaičio) kūrinio puslapyje? „Kitą kartą apninka abejonės – ar tam tikruose ratuose žmonės neverda savo sultyse? Nepaisant visų kilnių siekių ir deklaracijų. Grubiai kalbant, ar yra humanistinių idėjų ir kultūros sklaida? Kad žmogus gali perduoti savo imunodeficito virusą kitam žmogui, net, sakykim, visai žmonijai, jau moksliškai ir praktiškai įrodyta. Bet ar gali jis iš kito žmogaus gauti šiokį tokį intelekto mikrobą? Mažytę laisvės jausmo bakteriją? Humanistinės dvasios kruopelę? (...) Ar perduoda jie vienas kitam dalelę geriausio, ką kiekvienas atskirai turi? Tikiu, kad taip“ („Karalienės sindromas“, p. 128). Rodos, panašiai į šviesiąją žmogaus prigimtį mėgino belstis ir A. Raikinas, jei ieškotume, su kokiu geografiškai artimesniu humoro srities autoritetu J. Gimberis lygintinas.

Knygos tekstų tematika gana įvairi. Retsykiais susvyruojama ties vientisumo ir fragmentiškumo riba – matyt, mielieji, faktas, kad tai yra daugeliui ryškus humoristas, natūraliai leidžia ir reikalavimus jam kelti didesnius nei kitiems. Tokia jau kūrėjo egzistencijos šiurkščioji pusė: sulig kiekviena skaitytojui įstrigusia knyga atsakomybės daugėja, kartelė kilstelima vis aukščiau. Ar nebus nutikę taip, kad stingant priežasčių juoktis autorius mėgino sulasioti visus, kiek tik įmanoma, šypsnio ar vypsnio vertus dalykus? Nuo retrospektyvos iki, manding, pernelyg atsietos nuo bendro knygos konteksto kinologinės klasifikacijos. Nors ką čia daug filosofuoti, pats J. Gimberis ir sušaržavo satyros žanro vietą šiandien: „Gyvenimas – dalykas rimtas. Kaip marmuras. Kaip arimas. Kaip šakės. Kol jaunas, o broli, neskubėk juoktis. (...) Koks jau čia juokas su jungu ant kaklo. Gyvenimas – tai jungas. Būki surūgęs – neapsiriksi. Atrodysi susimąstęs. Atitiksi statusą. Ir ubago, ir ministro. (...) Netyčia nusišypsojęs, prisidenk burną ranka, atsiprašyk aplinkinių, neparodyk intelekto silpnumo. Nusiviepk kreivai sau vienas, kai niekas nemato...“ („Laisvųjų troleibuso keleivių manifestas“, p. 97).

Vietoje reziumė: peršasi išvada, kad knygoje glūdinti užmačia – siekti pakeisti slogumą. Visų, nesvarbu lytis, išsilavinimas, socialinis sluoksnis, perskaitytų knygų kiekis, intelekto koeficientas, profesija ir kitkas. Piktdžiugą ir liūdesį – juoku. Tegul ir pro ašaras. Arba iš visų plaučių. Kaip tų faraono valdinių.