Mažoji Princesė. Kur mano puodukas?

Gal kitoms „ką tik iškeptoms“ mamytėms šiuo klausimu pasisekė labiau – aš vaiko pratinimą prie puoduko prisimenu su didžiausiu siaubu. Vaikas buvo jau (pagal močiučių standartus) nemažas – trimetis. Kiekvienas bandymas pasodinti dukrą ant puoduko vykdavo pagal tą pačią, itin nemalonią schemą: švelnūs įkalbinėjimai – jokios reakcijos – primygtinis prašymas – vaiko pyktis – reikalavimas – ašaros. Taip per metus „puoduko klausimu“ nepasistūmėjome nė per žingsnį. Kol vieną dieną prekybos centre ji nepamatė rožinio (!) naktipuodžio ir nepareikalavo jo nupirkti. Jau buvau pasiekusi tokią stadiją, kad mielai nupirkčiau ir paauksuotą. Bet istorijos moralas toks – nupirktas rožinis puodas anaiptol ne dulkėjo, o buvo kasdien naudojamas pagal paskirtį! Pamanykite, viskas, ko trūko – rožinis puodukas už 6 litus!

Šią istoriją prisimenu kiekvieną kartą, skaitydama kartu su jau ūgtelėjusia dukra Tony Ross knygelę „Kur mano puodukas?“. Šioje vaikams skirtoje knygelėje iniciatyva iškeisti sauskelnes į puoduką taip pat kilo iš vaiko: „Sauskelnės yra JEEEK!“ – tarė Mažoji Princesė. „Juk turėtų būti šis tas geresnio!“. Mažajai Princesei buvo paaiškinta, jog tai reikia daryti į puoduką. Ir nors iš pradžių ši mintis neatrodė labai patraukli („Iš pradžių Mažoji Princesė manė, kad puodukas ― blogiau net už sauskelnes.“), jai nebuvo leista žengti žingsnio atgal ir grįžti prie „gyvenimo su sauskelnėmis“. Noriu atkreipti į tai ypatingą dėmesį, kadangi daugybė šiuolaikinių tėvų mano, jog vaikams galima leisti viską. Netiesa! Šioje knygelėje vaikų veikimo laisvė yra puikiai suderinta su atsakomybe. Pradėjai daryti — padaryk iki galo. Užsimanei – negali po dienos pakeisti savo nuomonės (ką jau ten po dienos – po penkių minučių!). Toks požiūris ir dar faktas, jog tai pirmoji vaikams skirta knygelė apie „puoduko reikalus“ lietuvių kalba daro ją išskirtine. Tačiau net ir atmetus visus šiuos privalumus ir išskirtinumus, mums ši knygelė – pati nuostabiausia: su įdomiomis, nebanaliomis iliustracijomis (kas pasakė, kad princesės turi būti tik Disnėjaus?), paprastu tekstu ir didele doze šėliojimų. Kaip tik tai, ko reikia.