Mažasis princas

Prancūzų kilmės tarptautinio pašto pilotas 1928 m. išleidžia savo pirmąją knygą „Pietų paštas“, taip lyg į dvi atšakas padalindamas savo gyvenimą: pradedančio rašytojo ir lakūno profesionalo. Iškart po to išvyksta dirbti į Pietų Ameriką „Aeroposta Argentina“ bendrovės direktoriumi. Pasiblaškęs po pasaulį, grįžta į tėvynę pačiu sunkiausiu jai momentu, kai vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu okupuoja jo gimtąjį kraštą. Pats prisijungia prie sąjungininkų ir kaip pilotas dalyvauja kariniuose veiksmuose. Tuo pat metu karininko užrašuose gimsta rašytinis šedevras. Po jo išleidimo praėjus maždaug metams, autorius paslaptingai žuvo misijos metu lėktuvo katastrofoje.... Jei kam dar kyla klausimų, norėčiau pristatyti: Antoine de Saint Exupéry ir jo visų laikų žymiausias kūrinys „Mažasis princas“. 

Paklausite, kodėl tiek daug skaičių ir faktų vien keliuose sakiniuose. „Mažąjį princą“ galima skaityti dvejopai (pats taip ir dariau), ir kūrinį mėginsiu apžvelgti remdamasis to meto (19391943 m.) Prancūzijoje ir visame pasaulyje vyravusiomis nuotaikomis ir įvykiais. Pirmąjį kartą skaitydamas, žmogus mėgaujasi taip paprastai ir net tiesmukiškai dėstomomis tiesomis apie pasaulio tuštybę ar meilę artimui. Gėrisi perteikiamais taip gerai pažįstamais išgyvenimais. Skaitydamas šį kūrinį antrąjį kartą, mėginau susitapatinti su pačiu rašytoju ir jo aplinka. Kiekvienas kūrinys — ar sonetas, ar apsakymas  gimsta iš paties rašytojo išgyvenimų. Siužetas gali būti klaidinantis, bet perteikiamas jausmas visada išlieka nepakitęs. Pamėginau į knygą pažvelgti tuometinio žmogaus  prancūzo, kariškio  akimis, į aprašomus daiktus nežiūrėti tiesmukiškai, rasti jų prasmę to meto pasaulinės tragedijos akivaizdoje, pasaulėjautoje... Buvau nustebęs, kaip pasikeitė mano požiūris į pačia knygą ir jos autorių.
           
Knygos pradžia ir dedikacija iškart byloja apie dvilypį knygos turinį, kiekvienas paragrafas — mįslė. Knyga savo apimtimi, autoriaus pieštomis iliustracijomis ir švelniomis alegorijomis iš karto prašosi būti paskaityta vaikui. Deja, pats autorius ją skiria suaugusiam žmogui. Dėl to teisinasi taip: „Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas žmogus gyvena Prancūzijoje, jis čia alksta ir šąla“. Manyčiau, autorius neturi omeny kažko konkretaus, o knygą dedikuoja abstrakčiam prancūzui karinėje priespaudoje. Į tai labai svarbu atkreipti dėmesį norint pajusti knygos gilumą, ją tinkamai suprasti ir įvertinti.

Atkreipkite dėmesį, kad knyga išleista 1943 metais. Metais, kai Prancūzija be kovos kapituliavo prieš nacistinę Vokietiją.

Pirmojo skyriaus sukuriamą vaizdą vis dar galėtumėme priskirti ne prie paties pasakojimo, bet vėlgi dedikuoti skaitytojui. „Uždari ir atviri“ smaugliai — ryškus perspėjimas skaitytojui, kad šis žiūrėtų kur kas giliau, nei matosi pirmą kartą užmetus akį.

Paanalizuokime autoriaus pasakojimo būdą kiek detaliau. Kodėl šitaip reikia maskuoti sakomus dalykus, kam reikalingos mįslingosios užuominos? Pirma — autoriaus knyga skirta paprastam žmogui, prancūzui. Dėstomi faktai apie įvykius aplinkui nebūtų patrauklūs ir knyga nepasiektų deramo efekto. Antra — knyga (žvelgiant bendru aspektu) kritikuoja tuometinę valdymo santvarką, kapitalistinę pasaulėžiūrą, valdančiųjų sluoksnių pompastiškumą, tuštybę ir netgi karinių veiksmų absurdiškumą priešo akivaizdoje. Šitoks tiesus minčių išdėstymas prilygintų kūrinį tautos išdavystei, o ir pats Exupéry greičiausiai būtų pasmerktas: ir kaip karo lakūnas, ir kaip prancūzas.
           
Pasakodamas apie tai, iš kur atkeliavo Mažasis princas, autorius kalba apie žmones, kuriems visada reikalingi skaičiai, pavadinimai. Tarytum, jei nebūtų skaičių, tai nebūtų ir fakto. Jei lygintume su šiandieninėmis tendencijomis, skaičius pakeistume kompiuteriais: nėra kompiuteryje (internete) — neegzistuoja. Tai charakterizuoja to meto pasauliečio požiūrį į matematinį tikslumą. Pačiam Exupéry jis matyt atrodė pernelyg vertinamas ir tai jaučiasi. Pavadina asteroidą, kuriuo atvyko mažasis princas, B 612. Keistas sutapimas, į kurį gal neverta kreipti dėmesio, bet B 612 yra to meto mažo vienmotorio lėktuvo modelis. Prasmė sunkiai įžvelgiama, bet ryšys akivaizdus. Ši detalė mane paskatino ieškoti daugiau užuominų — labai sudomino.

Exupéry toliau suka savo žvilgsnį ir subtiliai pašiepia tautiečių požiūrį į tai, kad žmogus, kuris yra kitaip, galbūt prasčiau, apsirengęs, negali savyje turėti genialių minčių, daryti atradimų. Juk Prancūzija, Paryžius dar ir šiandien yra laikomas madų sostine. Nenuostabu, kad išvaizda to meto visuomenei buvo vienas iš lemiamų faktorių. Tiesa, lyginant su nūdienos Prancūzija, mada ir pasaulietinis gyvenimas šiandien yra dvi atskiros sferos, kurios labai menkai arba išvis nebeformuoja požiūrio į žmogaus asmenybę.

Penktąjį ir šeštąjį skyrius pavadinčiau alegorijos šedevru. Net neįsivaizdavau, kiek daug jis savyje slepia. Tokios detalės kaip pavojingi baobabų medžiai, kuriuos reikia iškasti vos išvydus jų daigus, nes kitaip jie suskaldys planetą, atsiminimas apie tris baobabus tinginio planetoje. Net pats autoriaus perspėjimas „Vaikai! Pasisaugokite baobabų!“ priverčia pamąstyti... apie ką tai? Maža Mažojo princo planeta ir pasakojimas apie saulėlydį: „Tuo metu, kai Jungtinėse Valstijose yra vidudienis, Prancūzijoje — visi tai žino — saulė leidžiasi.”. Kokios paprastos eilutės, bet, žvelgiant į autoriaus pasaulį ir išties suprantant jų prasmę, — dramatiškai liūdnos.

Vėlgi nukeliaujam į Exupéry pasaulį. Prisiminkime istorijos įvykių seką: 5-asis dešimtmetis, pasaulis didžiausio žmonijos kataklizmo akivaizdoje — Antrasis pasaulinis karas. Tėvynė okupuota, meilė ir vertybės pamintos. Užteko vien pažvelgti į kūrinį iš prancūzų rašytojo perspektyvos, pasitikslinti išleidimo datą (1942 m.) ir mįslės nebelieka. 1936 m. Vokietijos ir Japonijos pasirašytas Antikominterno paktas, 1937 m. prie jo prisijungia ir Italija. Taip fašistų valdomos Vokietija ir Italija kartu su militaristine Japonija sukuria karinį-politinį bloką, kurį autorius vadina trimis dideliais ir pavojingais baobabais, kurie, jei išsikeros, gali suskaldyti pasaulį — greičiausiai net tiesiogine prasme. Ne paslaptis, kad visos fašistinės partijos, tiek Hitlerio Vokietijoje, tiek Musolinio Italijoje, atėjo pasaulinio finansinio nuosmukio ir nedarbo laikais, kai tautos šaukėsi vaduotojų-lyderių ir sekė paskui populistinius šūkius bei charizmatiškas asmenybes. Galbūt todėl juos buvo taip sunku atskirti: kaip knygoje rašoma, jaunas baobabas labai panašus į rožę.

Viską vainikuoja beviltiškumu dvelkiantys žodžiai apie saulėlydį Prancūzijoje, kai tuo metu yra vidudienis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėlgi žvelgiant civilizacijų mastu, Prancūzija išgyveno saulėlydį ir kaip tauta, ir kaip valstybė. Autorius, rašydamas knygą, negalėjo žinoti, kaip pasisuks karo eiga, kad Ašis kapituliuos ir Prancūzija bus išvaduota. Autorius žuvo, kai Prancūzija buvo pradedama vaduoti nuo Vokietijos okupacijos. Į kūrinį vėl brendu kaip į puošnų istorijos vadovėlį.

Dauguma knygos personažų pašaipiai iliustruoja tam tikrą to meto kultūrinį vienetą: valstybę, sustabarėjusią paradigmą, visuomeninę dogmą ar tiesiog konkretų žmogų.

Karalius, kuris privalo kažkam vadovauti ir duoti įsakymus, tik tokius, kokius pavaldinys gali įvykdyti. Vis minimas generolas, kuris negali įvykdyti neįmanomo įsakymo. Lyg prancūzų generolas, kuriam lieptum apginti Paryžių nuo vokiečių tankų, žinodamas, kad tai neįmanoma.

Tuščiagarbis, girtuoklis — tai dar keli socialiniai sluoksniai, kuriuos Exupéry  pasmerkia ir pavaizduoja kaip nesuprantamus, nereikalingus ir beprasmius. Deja, tiek tais laikais, tiek šiandien alkoholis ir tuščiagarbis pasipūtimas lieka sunkiai išsprendžiama problema, su kuria kiekviena valstybė kovoja savaip. Sausieji įstatymai, akcizai, alkoholio vartojimo ribojimas pardavimo laiku ar ribojant išgertuvių vietas vis dar plačiai taikomi.

Autorius vėl nukrypsta į skaičius susitikęs perdėtą rimtuolį, vis skaičiuojantį ir skaičiuojantį, jau net neatsimenantį ką, kuris teigia, kad romantiškas ir svajingas Mažojo princo atvykimas jam tik trukdo. Pabrėžia, kad jį sutrukdę tėra dukart iki šiol: prieš 25 metus ir prieš 11 metų. Paskaičiuokime. Knyga buvo rašoma 19391942 metais. Prieš 25-erius metus – 1914, Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Pieš 11 metų  1928, išleidžiama pirmoji Exupéry knyga „Pietų paštas 0147“. Labai subtiliai pateikiamos gyvenimo aktualijos — giliausi asmeninio gyvenimo įvykiai. Tiesa, kai kada tai daroma labai tiesmukai, kaip antai girtuoklio ir tuščiagarbio pavyzdys, o kartais labai jau užslėptai, netgi užšifruotai.

Kiti herojai — geografas ir žibintininkas. Kiekvienas jų dirba darbus, kurie neatneša jokios didesnės naudos, kuriuose atsispindi vešintis kapitalistinio pasaulio biurokratizmas bei absurdiškoms pareigoms suteikiama pernelyg išpūsta reikšmė. Vaizdas pateikiamas vaikiškai aiškus ir suprantamas. Nereikia būti dideliu genijumi, kad suprastum taip aiškiai ir taip glaustai dėstomas gyvenimo tiesas (bent jau tas, kokios jos atrodė pačiam Exupéry).
Viso kūrinio fone ir pačiame turinyje vystoma meilės paieškos bei vidinio pasaulio turtingumo problema. Tai labai charakterizuoja to laikmečio žmogaus pasaulėjautą ir troškimus. Paieška kažkokio tikrumo, patvirtinimo, palaikymo tam, ką jaučia pagrindinis herojus. Kadangi kūrinys skirtas abstrakčiam prancūzui, galima numanyti, kad tas jausmas yra žmogaus pasaulėjautos to meto Prancūzijoje atspindys. Karo metu alkstantis ir ištroškęs kiekvienas (konkrečiu atveju prancūzas) gali atsiremti į meilę. Šią mintį vysto Exupéry. Kūrinio pabaiga labai lyriška ir neatsiejama nuo paties autoriaus biografijos.

Lėktuvo pilotas pataiso savo sugedusį lėktuvą ir išsigelbėja, kaip kad išsigelbėjo ir pats Exupéry, kurio lėktuvas irgi buvo nukritęs į dykumą. Bet, visa laimė, po keleto kankinančių dienų dykumoje pilotas buvo išgelbėtas. Paskutiniai skyriai kupini vilties, vadinamojo šilto liūdesio, žmogiškųjų išgyvenimų, ilgesio, draugystės jausmo, pozityvių emocijų ir žavių romantiškumo apraiškų. Visa tai tarytum apibrėžia pirmenybę, kuria teikė to meto epochos pasauliečiai, kalbant apie nemilitaristinio pasaulio atstovus. Vidinė stiprybė, stipri moralė ir tikėjimas – tik šie kriterijai gali padėti žmogui karo akivaizdoje, kai žiaurumas pranoksta vaizduotę...
Žinoma autorius neapibrėžia visų jausmų, kuriuos išgyventi galėjo tūlas prancūzas ar kurios kitos valstybės pilietis. Vargu, ar tokioje knygutėje jam tai ir būtų pavykę. Labiausiai paliečiami asmeniniai išgyvenimai, dramos, žmonos ilgesys. Tiesa, kaip pasakytų pats autorius  „matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“. Skaitant „Mažajį princą“ nieko nereikia priimti už gryną pinigą: nei rožės, nei baobabo. Viską reikia praleisti per savąją prizmę, permąstyti. Gilu.
Vienaip ar kitaip, epilogo scenoje Mažasis princas nusižudo. Vėlgi labai lyriškai, romantiškai ir švelniai. Tarytum tiesiog perėjimas, tiesiog žingsnis į geresnį pasaulį... Nesinorėtų brukti pernelyg avantiūristinės nuomonės, bet... Jei autorius taip susitapatina su pagrindiniu herojumi — ar ne keista, kad 1942 m. išleidžiama knyga mažasis princas, 1943 m. liepą Antoine‘o de Saint Exupéry nusprendžia pabaigti lakūno karjerą, bet apsiima vykdyti paskutinę savo misiją ir nebegrįžta. Jo lėktuvą radę tyrinėtojai teigia, kad šis nebuvo numuštas. Be to, vokiečių karo protokolai nemini jokių karinių konfliktų minėtąją dieną. Oficiali prielaida  techninis gedimas. Galime tik spėlioti, kaip yra iš tikrųjų: žiūrint iš politinės tribūnos — gal kažkam nepatiko Exupéry kritika, o gal išties tai buvo gedimas. Bet jei sektumėme „Mažajį princą“ ir tai, kaip tiksliai pastarojo problemos siejosi su autoriaus biografija, su tos epochos įvykiais ir kaip svajingai ir romantiškai autorius pateikė princo „išvykimą“ ir kaip didžiai nusivylęs visa kuo, kas dedasi jo ir visame aplinkiniame pasaulyje, galima tik spėlioti, kokiu tikslu išties skriejo vienišas lakūnas į savo paskutiniąją kelionę. Gal grįžti jis nė neplanavo...

Kaip ten bebūtų su pačiu autoriumi, kūrinys, manau, palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam, kuris jį paima į rankas. Suaugusįjį sužavi dar labiau nei vaiką. Lengvas, nors ir įpareigojantis, švelnus, bet užkabinantis giliau, nei gali tikėtis. Antoine de Saint Exupéry patarė mums išrauti baobabus, kol ne vėlu, kas savaitę (matyt, geriausia sekmadienį) išsivalyti kraterius ugnikalnių, kurie dega kiekvieno mūsų vidinėse planetose. Jei pats autorius žinotų, kaip giliai skaitytojus paveikia jo išgyvenimai, jis drąsiai galėtų didžiuotis savo nuveiktu darbu. Bent pats asmeniškai aš jį dedu į aukščiausiąją knygų lentyną!