Maskvos laikas

Išėjo pomirtinis Ramūno Klimo (1945–2002) romanas „Maskvos laikas“, kruopščiai parengtas bičiulio ir kolegos rašytojo Vytauto Martinkaus. Ankstyva netikėta mirtis nutraukė toli gražu dar nebaigtą autoriaus dešimties metų darbą. Asmeniniame archyve išlikęs fundamentalaus sumanymo apibūdinimas. Tie žodžiai, – juos cituoja ir knygos rengėjas, jie perspausdinti ir viršelyje, – atrodo reikalingi ir parankūs, pradedant kalbą apie romaną:

Romanas „Maskvos laikas“, – kai bus parašyta antroji jo dalis, – 700–800 p. kūrinys, kuriame stengiuosi rekonstruoti šiandienio penkiasdešimtmečio gyvenimo būdą, elgsenos stereotipus ir savijautą okupacijos metais.

Sykį – jau Lietuvos laiku – pagrindinis romano personažas suvokia, jog kadaise būta jo gyvenimo dienos, ne tik sukoncentravusios visą ligšiolinį jo gyvenimą, bet ir ypatinga šviesa įsibrovusios į jo ateitį. Toji diena – tai jo, sostinės žurnalisto, komandiruotė į Maskvos laiko apgaubtą tėviškę, į pompastiškas trąšų kombinato gimtojo jo ežero pakrantėje užbaigimo iškilmes.

Beje, Maskvos laikas romane suprantamas kaip paniekos metafora. Ne kokios nors metafiziškos, o iš realių šaltinių sklidusios paniekos, kurios apgaubtas žmogus (ir jo gentis) egzistavo tas penkias dešimtis metų, kartais itin aštriai ją pajusdamas, o kartais net užmiršdamas, kartais pabandydamas trumpai iš jos išsiveržti, o kartais tik sugūždamas savyje tai, ką būtinai reikėjo išsaugoti.

Lieka sunkiausia – atsakyti į klausimą, k a i p rašytojas sprendžia šią savo kūrybinę užduotį. Pirmiausia, jis buvo tik kelyje, gal vos įpusėjęs savo didįjį sumanymą. Todėl vertinimai ne vienu atveju gali būti hipotetiniai. Kita vertus, V. Martinkus, su mokslininko precizija ir esteto nuovoka gilinęsis į kolegos palikimą, perpratęs jo kūrybinės laboratorijos subtilybes, romaną palydi tokiu išsamiu ir visapusišku analitiniu straipsniu, kad, rodos, nebelikę erdvės nė žvirblio snapui. Žvilgsnis iš vidaus, ėjimas iš paties centro, matant ir dar nenubrėžtas ribas, – didelė privilegija, kurios neturi skaitytojas iš šalies. Einančiam į romaną paskui V. Martinkų esmingas yra vienas jo persergėjimas: ėmęsi interpretacijos „pagal literatūros istoriją ir teoriją (…) atskirtume nuo savęs meninį šios knygos pasaulį – sumažintume savo galimybę išvysti visuminį žmogaus meninį portretą, kurį pristato (mums, skaitytojams) ypatinga, visuminė kūrinio autoriaus įžvalga: personažų polilogas, siužetas, romano struktūra įvairiausia šio žodžio reikšme“.

Sunku paneigti, kad R. Klimo turėta nemenkų ambicijų rasti savitą estetinę formą, papasakoti ne dar vieną sovietmečio istoriją ar savo autobiografijos variantą, o sukurti visuminį paveikslą, V. Martinkaus žodžiais tariant, būties įvykį, tokią sudėtingą struktūrą, kuri būtų nauja, originali, savitai įsiterptų į šiuolaikinės literatūros kontekstą ir bylotų apie XXI amžiaus literatūros galimybes.

Visi teksto struktūravimo būdai lyg ir atpažįstami iš moderniosios ir postmoderniosios literatūros. Tačiau jų kombinacijos subjektyviai „klimiškos“. Pasakojimas plėtojamas pasakotojui lyg vilkeliui sukantis vietoje (fabula–vienos dienos laikas–uždaras ratas), o iš tikrųjų judama spirale. Siužetinis laikas – visas penkiasdešimtmečio herojaus gyvenimas. Grįžtama vis prie tų pačių kelių įvykių ir veikėjų, tačiau kiekvienu sykiu jau lyg ir pakilus ant kitos apmąstymų pakopos. Taigi ką autoriui reiškia tas penkiasdešimties metų gyvenimas? Jau pirmuosiuose puslapiuose jis formuluoja sau literatūrinę užduotį – praeitį „prispausti refleksijų pėda“ ir sielvartauja, kad tai, kas prasminga, dažnai išslysta iš atminties ir lieka tik išnara, šešėlis. Vis dėlto ryžtasi ieškoti per okupacijos dešimtmečius paliktų pėdsakų („Nebūna taip, kad nusikaltėlis nepaliktų pėdsakų“). Atskaitos taškas – dabartis, iš pasąmonės užplūstanti nerimo būsena. Vilnius, Lazdynai, rytas, miegamasis. Neryškioje prieblandos šviesoje prisimenamas sapnas ne sapnas, simbolinė vizija, per visą romaną lydėsianti pasakotojo-herojaus apmąstymus. Tai gaisras prie gimtųjų Girnių esančio ežero Kapų saloje. (Kapus apsupo vanduo lyg ir „nekaltai – statant elektrinės užtvanką“, o iš tikrųjų – sovietinei valdžiai siekiant padaryti neprieinamą vietą, kur palaidoti sovietų kareivių nukankinti trys Panevėžio chirurgai.) Ugnis, taip gražiai apibrėžta Descartes’o, tampa antruoju atskaitos tašku – dabar jau romano poetikos lygmeniu. „Šitas pelenų virtimas stiklu man atrodo toks nuostabus, kad jam negali prilygti joks kitas pasikeitimas gamtoje“, – šie žodžiai atveria ugnies simbolio svarbą bei plėtotės kryptį romane ir parodo siekiamą rezultatą – per apvalomąjį ugnies poveikį pasiekti dvasios nuskaidrėjimo. Per kančią – prisikelti. Taip nužymima ne tik ir ne tiek pagrindinio veikėjo charakterio sklaidos perspektyva, kiek visos genties likimas po deržavos padu, kurio skleidžiamas šaltis (simbolinis Didžiųjų Speigų įvaizdis) neįveikia mūsų. O kadangi autoriui rūpi visovė, tai, matyt, negalima pamiršti ir to, kad jo cituojamas Descartes’as savo išminties nesiejo su istorine patirtimi. Jam ugnis – šviesos ir karščio šaltinis. R. Klimas žengia dar žingsnelį atgal, siedamas aliuzijas su mito atmintim (sakralinė apvalomoji ugnies galia) ir graikų filosofija, kur ugnis, vanduo ir oras laikomi pirminiais materijos elementais („labiau nei į ugnį mėgstu gręžiotis į visokiausius vandenis“).

Taip autorius sluoksniuoja visą romaną: per sau artimo herojaus-pasakotojo, tėvo, motinos, žmonos, brolių, sesers, kaimynų, draugų, kagėbisto Lžedimitrijaus (aliuzija į Dimitrijų Karamazovą) paveikslus, per individualizuotas siužetines situacijas pakyla į bendresnę Girnių miesto, Aukštaitijos bei visos genties istorinę dimensiją, o iš jos – į visovę, kurioje išskirtinėmis literatūrinėmis pastangomis užkoduota daug svarbių dalykų – tautinio identiteto (ruso, lietuvio) paieškų, skverbimosi į žmogaus prigimtį, gyvenimo pilnatvės bei harmonijos ilgesio, transcendencijos nuojautų. Čia jam talkina F. Dostojevskio kūryba, ypač „Broliai Karamazovai“, iš kurių paimtas romanui epigrafas. Tai Ivano Karamazovo žodžiai: „Aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam visa tai buvo“.

Didžiosios Kapų ugnies simbolis turi savo mažuosius atitikmenis: gaisrą apleistoje išvežto ūkininko sodyboje, kasmet degančius girtuokliaujančių kaimynų namus, neprijaukintos ugnies žiaurumą svetimos kariuomenės aerodrome. Visi jie simbolizuoja epochos dramatizmą, kraujo ištroškusios genties siautėjimą svetimoje žemėje, nors kiekvienas turi savą skirtingos kilmės ir prasmės degimo lauką. Dramatiškai gęsta romano herojaus vidinė liepsna („virtęs pelenais, rodos, nebespėsiu virsti stiklu“). Sukrečiantis epizodas ligoninėje, į kurią atvežami penki apdegę kariškiai. Visi jie miršta. Šiurpus faktas autoriaus reflektuojamas visais įmanomais aspektais. Atsirėmus į karamazoviškąjį – „būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam visa tai buvo“, – keliami klausimai. Net neaišku, ar tai buvo lietuvių pasipriešinimas okupantams, bet „diversantai ir sabotažininkai buvo surasti ir išgabenti Rusijos kryptim“. Remiantis fakto tiesa, gaisras gal ir savaiminis, bet – gal ir teisingumo pirštas, „natūraliausias atpildas pagal prabočių teisės kanonus“? O okupantas prisiekia keršyti, kol gyvas. Vėl šaukiamasi Dostojevskio, apmąstant, kas tai buvo – nusikaltimas ir bausmė ar bausmė ir nusikaltimas? Metaforiškai įvardyti svarbūs motyvai visame romane – kaip emblema, kaip sutartinis ženklas. Okupantų elgesys stalinizmo laikotarpiu vadinamas Didžiųjų Speigų vardu, pasipriešinimo dvasią išreiškia lakoniškas žodelis „gana“, lietuviškas posakis „kurių velnių“.

Kokiais klijais suklijuojami skirtingi struktūriniai pasakojimo klodai? Koks tas išganingas estetinis autoriaus kodas? Turbūt galima būtų teigti, kad pirmiausia matomas vienas, vos ne suabsoliutintas pasakojimo būdas, stiliaus dominantė – viename sakiny neįtikėtinai išplėtota aliuzijų, asociatyvių jungčių poetika. Situacija, įvykis, poelgis, pradinė mintis siejama, gretinama su įvairiausio pobūdžio įvairių laikotarpių kultūros, istorijos, mitologijos reiškiniais, kasdienio gyvenimo aktualijomis, žinomais posakiais, maksimomis ir panašiai. Sakiniai dažnai virsta ilgiausiais periodais, kurių pabaigoje nebeprisimename pradžios. Reikia bent vieno pavyzdžio, kad šis teiginys nebūtų tuščias:

To fabrikėlio laiptai – žinoma, be turėklų, apšlemšti plytgalių, gelžgalių, susiraičiusių nuo karščio vinių, tinko smilčių… kas be ko, kaip bet kurioj kitoj nuošalesnėj Girnių vietoj, ir permanentinio simpoziumo ženklų – išlaktų (gink Dieve, ne mūsų išlaktų) Moskovskajos butelių, išrūkytų (neslėpsiu, vienas kitas jau ir mūsų) Belomoro pakelių, prasiviepusių Menkės pomidorų padaže skardinių… tačiau, apdairiai prie sienos petim prisišliejus, ne taip ir baisu pilnomis tų dar neatvėsusių obuoliukų rieškučiomis (o šiokią, ne gaisro, dieną – ir su uždraustu vaisium nuo kitų vaikystės rojaus medžių – kortomis, iš molinių katinų iškrapštytomis ir šitam kazino kaip matai paleidžiamomis vėjais kapeikomis, nučiupinėtu ir apšiurusiu Dafnio ir Chlojės tomeliu, kuriame ypač įspūdingas buvo ožkų pradžiamokslis paupy tiedviem meilės meno naujokams, ar iš Rafaelio albumo išplėštomis trimis Ievos suknelėmis besipuikuojančiomis gracijomis) ropštis į antrąjį aukštą, kur (apačioj kaip bala nuo Girnelio per visus Girnius iki pietinio jų pakraščio ir dar toliau išplitusi, iš Daugpilio, o gali sakyti – net iš pačios Maskvos veik per pusę Rusijos atsidriekusių ir Klaipėdon, pajūrin nusidriekusių geležinkelio bėgių it kapitono de Trevilio muškietininkas Rišelje gvardiečio špaga perverta, visuose pašaliuose, pakiemiuose, dykvietėse, griuvėsiuose pasklidusi, žodžiu, su jokia klasikine geometrijos figūra nė iš tolo nesietina, greičiau – labai pavaizdžiai pagal Jo viršenybę Antrąjį termodinamikos dėsnį dezorganizuota) būtis vienu gaistu įgaudavo, regis, visai nepelnytą kubo pavidalą (p. 11–12).

Sakinys, – be to, jį nuolat pertraukiantis buitinis, geografinis ir kultūrinis klodas, kuris telpa skliaustuose ir kuris taupiai apibūdina istorinį laiką, paauglio brendimo ypatumus, jo lektūrą bei žaidimus, – tiesiog informuoja, kaip vaikai užsiropščia į subombarduoto fabrikėlio antro aukšto keturkampę patalpą (kubą), iš kur atsiveria švari dangaus erdvė. Kaip netrukus autorius pasakys, – transcendencijos liukas, priešingybė karo suniokotai, dezorganizuotai žemės būčiai. Lukštenami pirmieji, tada sąmoningai dar nesuvokti potyriai, tačiau, remdamasis dabartim, rašytojas jau rezga tinklą stambesnei žuviai nei psichologinė ar istorinė tikrovė.

Nepasitenkinimo, priešiškumo, pasipriešinimo gūsiai romane konkretūs, inspiruoti lietuvio vergiškos padėties, žmogaus orumą žeidžiančios deržavos priespaudos (gaisras aerodrome, tėvo, motinos laikysena), tačiau vėlgi jie autoriaus iškelti iki visovės, iki visa apimančio būties kokybės klausimo. R. Klimui svarbūs substanciniai dalykai. Psichologinė, socialinė, buitinė ir kitokia materialioji empirika, kuri sudaro teksto "medžiagą" ir kartais net įkyriai, smulkmeniškai plėtojama, jam, matyt, atrodo reikalinga tarsi tas liukas fabrikėlio griuvėsiuose, kuris pakyli skaitytoją į kitą dimensiją. ( O skaitytojas kartais beviltiškai įstringa menkavertėje empirikoje.)

Rašytojas sutelkia dėmesį į panieką, kaip santykį su pasauliu, kaip prigimtinį psichologinį, istorinį, filosofinį fenomeną. Ypač įspūdingos knygoje yra kagėbisto "svečiavimosi" tėvų namuose ir tėvo išsivedimo, suėmimo scenos. Vaiko sąmonėje įrašyta gyva vieno vakaro atmintis išlieka visam gyvenimui kaip absoliutaus žmogaus paniekinimo patirtis, viršūnė, nusileidimas nuo kurios tapatinamas su mirtimi. Intelektualinį romano pobūdį, matyt, galima sieti su tokia teksto struktūravimo strategija, kai nesitenkinama fakto ar problemos konstatavimu (anksčiau – gaisro, šiuo atveju – paniekos), o analizuojamos jų kilmės giluminės priežastys. Tokia strateginė užduotis ar tik nebus svarbiausia autoriui. Antraip sunku būtų pateisinti romano epigrafą.

"Broliai Karamazovai" mūsų rašytojui svarbūs daugeliu aspektų. Pirmiausia turbūt kaip ruso tautinės tapatybės, galingos, agresyvios pasaulinės deržavos imperinių ambicijų, į kraują įaugusios paniekos mažiems, silpniems, neturintiems galios pasipriešinti itin autentiškas liudijimas. Ne kartą prisimenama scena, kaip Dimitrijus Karamazovas sūnelio Iliušos akivaizdoje paniekina jo tėvą – vargetą štabo kapitoną Snegiriovą, už barzdos išmesdamas jį iš smuklės į gatvę. Klimui svarbi Dostojevskio mintis apie vaiko skriaudą, patiriamą žiauriame pasaulyje, žeidžiantis didelio ir mažo, galingo ir silpno santykis ir vienintelė atsvara – dvasios stiprybė, ori laikysena. Kita vertus, tas pats mažytis Iliuša paleidžia akmenį į niekuo dėtą Aliošą. Ir palieka rašytojas mus su klausimais, kurie tarsi beldžiasi į kiekvieno sąžinę: „Negi ir jūs tvirtinsit, kad kiekvienas kitam yra Karamazovas? Na, bent šioks toks Karamazovas, bent per nago juodymą? Ir niekados nebūna, kad ne?“

Epigrafas lyg ir aprėpia plačiausią semantinį lauką, išreiškia pagrindinę romano idėją – mūsų žeminimas vieną kartą baigsis, mes suprasim, kas mums buvo atsitikę. Kuo ilgiau trunka Didieji Speigai, kuo giliau jie skverbiasi į žmogaus vidų, tuo geriau jį užgrūdina, ugdo pasipriešinimą.

Keletas paskutiniųjų romano skyrių atskleidžia kitokio autoriaus meninio sumanymo variantą. Tėvas galėjo išlikti gyvas, grįžti iš lagerio, daryti įtaką savo sūnų gyvenimui. Tačiau tokie siužeto posūkiai, perkeliantys pasakojimą iš simbolinės, intelektualinės plotmės į psichologinę, keičia poetiką, įtvirtintą pirmojoje romano dalyje, o su ja keičiasi ir fundamentali filosofinė kūrinio koncepcija. Įspūdis akivaizdžiai silpnėja.

R. Klimo „Maskvos laikas“ – tikrai neeilinė lietuvių prozos knyga. Tai kūrinys, maksimaliai nutolęs nuo populiariosios literatūros ir jos vienadienių banalybių, neparankus lengvo pasiskaitymo ieškančiam skaitytojui. Sunkus net literatūrologui. Tačiau norėtųsi, kad romanas sulauktų rimtų tyrinėjimų ir užimtų prideramą vietą mūsų kultūroje.