Maskvos laikas

Tai anksti mirusio žinomo rašytojo R. Klimo (1945 – 2002) paskutinis romanas. Pirmas leidimas. Nebaigtą komponuoti kūrinį spaudai parengė rašytojas Vytautas Martinkus.

Romane „Maskvos laikas“ stengiuosi rekonstruoti šiandienio penkiasdešimtmečio gyvenimo būdą, elgsenos stereotipus ir savijautą okupacijos metais. Sykį – jau Lietuvos laiku – pagrindinis romano personažas suvokia, jog kadaise būta jo gyvenimo dienos, ne tik sukoncentravusios visą ligšiolinį jo gyvenimą, bet ir ypatinga šviesa įsibrovusios į jo ateitį. Toji diena – tai jo, sostinės žurnalisto, komandiruotė į Maskvos laiko apgaubtą tėviškę, į pompastiškas trąšų kombinato gimtojo jo ežero pakrantėje užbaigimo iškilmes.

Beje, Maskvos laikas romane suprantamas kaip paniekos metafora. Ne kokios nors metafiziškos, o iš realių šaltinių sklidusios paniekos, kurios apgaubtas žmogus (ir jo gentis) egzistavo tas penkias dešimtis metų, kartais itin aštriai ją pajusdamas, o kartais net užmiršdamas, kartais pabandydamas trumpai iš jos išsiveržti, o kartais tik sugūždamas savyje tai, ką būtinai reikėjo išsaugoti.

(Iš Ramūno Klimo užrašų)

„Maskvos laikas“ nėra ištrauktas iš stalčiaus, kuriame jis būtų buvęs slėptas sovietmečiu ir šitaip laukęs geresnių dienų. Jis, matyt, ir ne tas kūrinys, kuris galėjo būti parašytas iki 1990 m. kovo 11-osios. Romano siužetas kviečia į gilesnius laiko slėpinius negu sovietinė Lietuvos okupacija. R. Klimui, atrodo, nerūpėjo būti tik nesenų įvykių metraštininku. Praeities, dabarties ir ateities matmenys jo romane itin svarbūs, bet visi trys jie susitinka čia ir dabar, mūsų gyvenime po Nepriklausomybės atgavimo. 

Ilgiau nei dešimtmetį ir intensyviai romanas buvo rašomas Lietuvos laiku, po to, kai Kremliaus Spaso bokšto laikrodis prievarta jau nežadindavo Lietuvos žmonių dar (vis- dar) vienai okupacinei dienai. Dabar galima pridurti – jis buvo rašytas visą autoriaus gyvenimą, nes tekstas yra sklidinas autobiografinio ir literatūrinio patyrimo, užkoduoto knygos struktūrą formuojančiomis būsenomis.

Universali, skirtingas romano puses vienijanti sąsaja, dėl kurios galime būti tikri, yra dramatiška „sulaikraštėjusio“ žurnalisto Vytauto Ringailos patirtis, puikus gyvenimo pažinimas ar išmanymas. Girnių tema romane ne tik maitina sostinės žurnalisto pasaulį, bet ir tas pasaulis lakoniškomis, profesionaliomis literatūrinėmis priemonėmis padeda skaitytojui susipažinti su Raudonmūrio Ižedmitrijais, su kapų saloje palaidotaisiais, su trąšų kombinato direktoriumi – pasakotojo Vytauto broliu, o svarbiausia – su pasakotojo tėvu ir motina, kurių paveikslai yra bene šviesiausi ir įspūdingiausi romane...

Tad galima tik bandyti spėlioti, kaip romano „Maskvos laikas“ autoriaus sąmonėje ryškėja ir skleidžiasi jam tikrai svarbūs istorijos, politikos ir etikos dalykai, kaip jam sekasi juos vertinti, ginti ar bent išsakyti savo vertybinę poziciją, kodėl jam rūpi perduoti šį patyrimą romano pagrindiniam veikėjui (arba – pasakotojui), kaip susiklosto estetinė romano pasakotojo ir būsimo skaitytojo vizija...